Kažkada prisiminiau "Keistuolių teatrą" ir dar su mama pasvarstėm - kažin, ar kas nors panašaus kada nors atsiras. Prisiminus, kaip "Keistuoliai" sugebėdavo mane įtraukti vaikystėje, kaip priversdavo patikėti visom jų pasakom ir tiesiog atsidurti jose, taip smarkiai panorau, kad ir Džiugas paaugęs turėtų šalia savęs kažką panašaus. Aišku, dabartiniai "Keistuoliai" vistiek nebetie, kokie buvo su I.Balsyte, R.Aleksaičius, A.Giniočiu, A.Kaniava ir D.Auželiu. Bet džiugu, kad vistiek dar egzistuoja.
Kadangi "Keistuolius" taip netikėtai prisiminiau, pasirūpinau gauti ir jų filmukus - "Aukštyn Kojom", "Geltonų plytų kelias" ir kitus. Pamėginau parodyti Džiugui. Man atrodo, pradžia nebloga - žiūrėjo išsižiojęs ir lingavo, klausydamas "Geltonų plytų kelio" dainų:
Kadangi "Keistuolius" taip netikėtai prisiminiau, pasirūpinau gauti ir jų filmukus - "Aukštyn Kojom", "Geltonų plytų kelias" ir kitus. Pamėginau parodyti Džiugui. Man atrodo, pradžia nebloga - žiūrėjo išsižiojęs ir lingavo, klausydamas "Geltonų plytų kelio" dainų:
1 comment:
O jau koks susišiaušęs antroj nuotraukoj!:))) Anksti pradeda lavintis jaunuolis..:D
Post a Comment