Savaitgalis Kopenhagoje

Įvyko neįtikėtinas dalykas - trijų dienų savaitgalis dviese. Be vaikų, be šunų. Kopenhagoje. Pasiruošimas nebuvo paprastas, nes reikėtų neblogai sumanage'inti šuns ir vaikų priežiūros subtilybes. Bet į tai nesigilinkime, svarbiausia, kad šeštadienį anksti ryte pasiekiau Kopenhagą:

Pasitiko Justas, su gėlėmis, kas jam TIKRAI nėra būdinga. Tada metro ir autobusu keliavom iki jo buto, kuris buvo kitam miesto gale, bet visuomeniniu transportu labai greitai ir patogiai pasiekiamas.

Štai čia jo viengungiškas būstas - kambarys, vaizdas pro langą, virtuvėlė, laiptinė, skalbykla ir dviračių sandėliukas rūsyje:

 

Po skrydžio man kiek numigus, keliavome į miestą dviračiais. Užsukome į žavingą Frederiksberg parką, kuris netgi dvelkė pavasariu. Visai šalia yra zoologijos sodas, bet jį pasilikome vizitui su vaikais:

Šios dienos kultūrinė dalis buvo aplankyti Carslbergo muziejų. Kadaise čia buvo didelė ir perspektyvi alaus darykla. Dabar, kai Carlsbergo gamyklos išsimėčiusios po visą platųjį pasaulį, čia likęs nedidelis cechas, gaminantis Jacobsen alų. Daug nepasakosiu, nes kai mus aplankysit, čia eisit ir patys pamatysit:

Viena iš salių yra dedikuota didžiausiai pasaulyje alaus butelių ekspozicijai. Čia jų begalė, iš visų pasaulio kampelių. Jau sunkiai telpa. Pagalvojom, kad reikia kažkada ten nuvežti kažkurį iš šios lietuviškos Raudonų plytų alaus serijos:

Čia vaizduojamas aludarių kasdienis darbas. Kasdien po darbo jų laukdavo "priedas prie algos" - keturi litrai alaus. Yra ir žirgynas, bet nesu tikra, ar arkliai dabar atlieka kokią funkciją. Jie tokie faini - stambūs, gauruoti..

 Čia va tas likęs nedidukas cechas:

Aplankius muziejų, į bilieto kainą įeina du alaus bokalėliai muziejaus bare - smagu gurkšnoti, su vaizdu į cechą, stalo futbolą palošti.

Paskui pasivaikštinėjome mieste, labai patiko LEGO parduotuvė, kur galima sveriamų detalių įsigyti:

Paskui susiradome puikią vietą su skanutėlaičiai brangutėlaičiais burgeriais:

Tą patį vakarą išgirdome žinią apie būtent tą dieną įvkusį teroro aktą Kopenhagoje. Mums viskas gerai, danų veiduose jautėsi rūpestis, bet gatvėse jautėmės saugūs - daug ginkluotos policijos, autobusai važiuoja pro aplink, kuo toliau nuo įvykių vietos.. Vėliavos jau kitą dieną buvo visos nuleistos iki pusės, matysis kitose nuotraukose.

Sekmadienį nuo ryte keliavome pasportuoti į baseiną, esantį netoli Justo namų. Puikiai praleidome laiką:

Po baseino užsukome kruazanų su kava ir keliavome į Nacionalinę Galeriją.:

Patiko pati galerijos idėja - senasis pastatas iš galo turi "prilipdytą" modernią dalį, abi dalys sujungtos stikliniu stogu. Taip sudėlioti ir eksponatai - senojoje dalyje - klasika, naujoje dalyje - modernūs kūriniai. Jungiamojoje dalyje padaryti vaikų zona, kur jie gali statyti milžiniškus namus ir narikadas iš tam skirtų dėžių:

Čia yra salė su keliais eksponatais ir krūva knygų apie tai, kaip piešti, pieštukais, drožtukais, popieriaus lapais. Gali tiesiog vietoje mokytis piešti:

Po muziejaus praėjome parką su gražia Rosenborg pilimi ir nuskubėjome žiūrėti filmo "The Imitation Game" mažame jaukiame miesto centro kinoteatre:

Pirmadienį  Justas ėjo į darbą, aš pamiegojau, tada pietums keliavau ieškoti jo ofiso:

Aprodė ofisą, kuris labai gražus, jaukus ir kokybiškas, papietavom skaniai, pabendravom su kolegomis, kurie pasirodė labai mieli, draugiški, besidomintys mumis ir mūsų ateitimi :) Didžioji dalis tokie vyresni, solidūs inžinieriai.

Po pietų keliavau į miestą visą likusią dieną vaikštinėti viena po tradicinius turistinius objektus, kuriuos jau buvau aprašiusi anksčiau, keliuose rugpjūčio mėnesio įrašuose:

 Karalienės rūmai:

Spalvotasis Nyhavn ir t.t... 

ĮSPŪDŽIAI?
Man ir vėl patiko. Iš esmės man ten patinka viskas. Labiausiai patinka miesto tvarka - ten atrodo, kad yra viskas apgalvota.

Nepatiko vėjas, kuris buvo labai šaltas ir atrodė, kad yra labai žvarbu, nors buvo apie nulį laipsnių. Nepatiko dar kainos, kurios yra žvėriškos.

O kiti įspūdžiai - jau gegužę. 

Ataskaita. 2014ieji.

Kad dienorašis nebūtų toks apmiręs ir liūdnas, pateiksiu 2014ųjų metų trumpą ataskaitą, kad tie keli skaitytojai būtų nenutolę nuo situacijos.

Bet pirmiausia reikia pradėti nuo tikrai nuoširdaus atsiprašymo - metai buvo tokie aktyvūs, pilni pasikeitimų, kad blog'ui teko tikrai ne didžiausias dėmesys. Dėl to atsiprašom. Ir nepažadam atgaivinti, bent jau iki gegužės. Kodėl? Paaiškės ataskaitoje.

SAUSIS ir VASARIS
buvo toks nuobodus maratonas darbas-namai-namai-darbas, kad mes daugiau nieko ir neveikėm, tik laukėm pavasario. Ši situacija atsitinka kasmet. Yra nutikusi ir dabar.

KOVĄ kiek praskaidrino mūsų su Justu kelionė į Prahą, BE VAIKŲ, kur galėjom išsimiegoti, "pasikultūrinti" ir išlenkti po keletą bokalų, ką mes tikrai mėgstame daryti. Graži yra Praha.

BALANDIS jau panašėjo į pavasarį ir Velykas buvo galima švęsti lauke:

Nuo GEGUŽĖS gyvenimas pradėjo darytis įdomesnis - atšilo, tai "apsigyvenom" lauke, vaikai nebelipo buto sienom, tai galima juos ir vėl mylėt :))

Tradiciškai buvo atidarytas palapinių sezonas, kas yra vienas smagiausių dalykų pasaulyje.

Su Justu buvom sutarę paatostogauti šiemet po vieną, tad gegužė buvo mano metas kelionei į Italiją. O ji VIS DAR nuostabi ir vargu, ar kada bus kitokia.. Grįžčiau ir grįžčiau..

GEGUŽĖ buvo ir tas metas, kai Astai atėjo laikas keisti darbą ir būti kitur. Senajai darbovietei turiu tik vieną padėką - UŽ VAIDĄ.  Ji asmeniškai į mano gyvenimą atnešė tiek juoko, kiek nesu patyrusi. Ir tai žmogus, kuris gali kalnus nuversti visur ir bet kada, savo sąmoju, kūrybiškumu ir grožiu, kas be ko. Vaida, mua :* Reikėtų bendrų nuotraukų "susišaudyt", nes turiu tik tokių:

Ir išvis aš esu labai laiminga, kad kiekvienas darbas man duoda tikrai nuostabius žmones, DRAUGUS, kurie dar ilgai lieka mano gyenime. Vaida tikrai liks.

BIRŽELIS 
prasidėjo nauju Astos darbu IDEA web kompanijoje, kuri praktiškai yra bene geriausia, ramiausia, profesionaliausia, ką savo profesiniame gyvenime patyriau. Ačiū Gedui ir Andriui, kad patikėjo ir tiki toliau.

O Rūtai, Rimui, Mykolui už tai, kad, kaip ir Vaida, jie mano širdyje liks. Tikrai. Bent vienas iš trijų :)) 

LIEPA buvo Justo atostogų mėnuo. Pasirinko jis nuostabią, laukinę ir beprotiškai gražią Islandiją. Buvo liuks. Kažkada skrisim visi.

RUGPJŪTIS - tai tas mūsų mėnuo, kuris yra kupiniausias visokių šeimos švenčių ir sukakčių - Emilei sukako dveji, santuokos metinės, kurios per tuos reikalus ir veiklas dažnai būna pamirštamos paminėti..

RUGPJŪTIS šiemet buvo ir tas mėnuo, kuris apvertė mūsų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis, po kelionės į Kopenhagą - žr. spalio mėnesį.

RUGSĖJĮ atvyko sesė su Mian ir mes puikiai leidome laiką ir dar kartą atradom, kokia Lietuva yra faina ir nepaprasta.

Čia taip pat buvo nemažai pasikeitimų vaikų gyvenimuose - Emilė buvo pakrikštyta, pradėjo eiti į valstybinį darželį, kartu su savim (PAGALIAU) "prastumdama" ir brolį.

SPALIS - antras mėnuo pagal šeimos švenčių kiekį - bet šiemet prasidėjo ne šventėmis, o Justo išsikraustymu į Kopenhagą. Gavo darbą visiškai netikėtai ir tokį, kurio atsisakyti būtų tiesiog neprotinga..

SPALĮ atšventėm Astos ir Džiugo gimtadienius, palikom už nugaros vasarą..

...ir nirom į kiek juodesnį periodą - apie LAPKRITĮ, GRUODĮ nieko gero pasakyti negaliu. Nes vienai su darbu (kad ir koks jis puikus būtų), Džiugu, Emile ir Guglu lengva nėra. Justė sako, kad aš geležinė moteris. Bet vakarais ir savaitgaliais atrodau panašesnė į tešlą. Ačiū seniems ir naujiems draugams, kurie nepamiršta manęs kartas nuo karto prablaškyti ir pailsinti. Ir Justui ačiū, kad vistiek gana dažnai grįžta ir patiki man viską laikyti ant savo gležnų pečių.

O čia yra atsakymai į Dažniausiai Užduodamus Klausimus: 

1. KODĖL JUSTAS IŠVAŽIAVO? GI JŪS TOKIE PATRIOTAI. 
buvo išsisėmęs profesinėje srityje, o su jo išmanomu dalyku ateitis - tik užsienis. Be to, kada jei ne dabar, kai vaikai dar nėra pririšti prie mokyklos reikalų. Patriotai mes buvom ir liksim, ptriotais galim būti ir už dviejų valandų skrydžio nuo čia. Juk ne į Australiją.

2. KODĖL NEIŠVAŽIAVOT KARTU VISA ŠEIMA?
nes norėjom, kad šeimos galva įsikurtų, "apsiuostytų", išnuomotumė butą čia, susirastume gerą butą, rajoną, darželį ten. Asta dar bent kiek padirbtų mėgstamą darbą. Nieko nenorim daryti paskubomis.

3. KADA GRĮŠIT?:
Justo darbas - be termino. Kai ateis laikas Džiugui keliauti į mokyklą, manau spręsim tolimesnį likimą.

Jei kyla papildomų klausimų - klauskit komentaruose.

2015ieji bus..: 
- pilni pasikeitimų;
- mažiau praradimų ir daugiau atradimų;
- supratimo, kas yra tie tikrieji draugai, nes retesniais vizitais Lietuvoje tik jie ir lauks;
- naujų darbų, darželių, iššūkių, veiklų ir kalbų;
- pasirūpinimo savimi ir vieni kitais;

Aš asmeniškai pažadu pagaliau pasirūpinti savimi, nes kartais darosi graudu, kiek gyveni dėl kitų.. Justas pažada pasirūpinti mumis bet kur, visada, kas benutiktų. Vaikai pasižada tapti trikalbiais ir būti paklusnūs. Guglas pasižada numesti svorio.

Tai bus tikri ŠEIMOS kaip KUMŠČIO metai.
Pradėkime derinti vizitų mūsų naujuose namuose tvarkaraštį.
Bučkis.