Vieną dieną, poilsiaudami Sartuose, nutarėm patraukti į kaimyninę Latviją, į artimiausią jos didmiestį - Daugpilį. Justas paštu į Zarasus atsiuntė Džiugo pasą, kurio galiausiai aišku neprireikė, bet atsarga gėdos nedaro :) Broliukai latviai mus pasitiko duobėtais keliais ir lietumi. Ne itin draugiška iš jų pusės :)
Daugpilis - normalus, ramus miestas, nemažas, bet ir nepernelyg didžiulis. Pasiklydom tik vieną kartą :) Miestas tvarkingas, o latviai man visada kažkodėl atrodo labai liūdni ir nelaimingi. Nejaugi ir lietuviai tokie?
Čia Rygos gatvelė, tokia pėsčiųjų, su parduotuvėmis ir kavinėmis:
Daugpilio geležinkelio stotis:
Užkandome "Čili picoje", kur netgi galiojo mūsų lietuviškoji "Draugų kortelė" :)
Ilgai nebuvom, kokį pusdienį. Džiugas jau labai judrus vaikas, nenusėdi ramiai nei kavinėj, nei nešioklėj, vis jam ropot reikia arba stotis. Žodžiu, tikras kantrybės ir jėgų išbandymas..
Grįžtant antgal užsukome į Antazavės miestelį, garsėjantį savo dvaru. Ir tikrai, dvaras didelis, apleistas, bet aplinka labai graži - netoliese ežeras, žalias parkelis, o prie pat dvaro - globos namai, tai dvaro kieme knibžda vaikų. Įdomi ir graži vieta:
Daugpilis - normalus, ramus miestas, nemažas, bet ir nepernelyg didžiulis. Pasiklydom tik vieną kartą :) Miestas tvarkingas, o latviai man visada kažkodėl atrodo labai liūdni ir nelaimingi. Nejaugi ir lietuviai tokie?
Čia Rygos gatvelė, tokia pėsčiųjų, su parduotuvėmis ir kavinėmis:
Daugpilio geležinkelio stotis:
Užkandome "Čili picoje", kur netgi galiojo mūsų lietuviškoji "Draugų kortelė" :)
Ilgai nebuvom, kokį pusdienį. Džiugas jau labai judrus vaikas, nenusėdi ramiai nei kavinėj, nei nešioklėj, vis jam ropot reikia arba stotis. Žodžiu, tikras kantrybės ir jėgų išbandymas..
Grįžtant antgal užsukome į Antazavės miestelį, garsėjantį savo dvaru. Ir tikrai, dvaras didelis, apleistas, bet aplinka labai graži - netoliese ežeras, žalias parkelis, o prie pat dvaro - globos namai, tai dvaro kieme knibžda vaikų. Įdomi ir graži vieta:
No comments:
Post a Comment