Devintoji ir dešimtoji kelionės dienos. Birželio 28 - 29.
Išaušo mūsų paskutinė diena namelyje. Oras buvo gana šaltas - apie 6 laipsniai, bet saulėta ir ne itin vėjuota, tai nutarėm atsisveikinant su miesteliu dar paėjėti jame esančiu pasivaikščiojimo taku. Pirmiausia jame radome įdomų paukščių stebėjimo bokštelį:
Paskui aptikome lapių (čia tokia tautelė) pašiurę, kur galima susikurti ugnį, tą vėliau ir padarėme:
Dar ten matėme ežeriuką gražų, o paskui patraukėme dar į vaikų žaidimo aikštelę, namuke paskutinį kartą pasikūrėme sauną ir dar kartą skaniai bei šiltai išsimiegojome.
Čia dar Justas kažkurią dieną nufotkino vaizdą 1 valandą nakties. Vis dar negalim patikėt, kad taip būna šviesu..:
Kitą rytą, susikrovėme mantą į savo mėlynąjį autobusiuką ir patraukėme dar šiek tiek į šiaurę, apie 200km. Mūsų tikslas buvo Inari miestas prie didžiulio didžiulio ežero. Kelias vedė tarp dviejų visiškai laukinių zonų - be kelių, namų ir pan. Užtat su įvairiais gyvūnais ant kelio - elniais, lapėm (antroj nuotraukoj - bėganti nuo kelio elnių banda, nežinau, ar matosi).. :
O čia toks įdomesnis vietinių, matyt, pieštas plakatas, dizaino šedevras, fiksuojantis rekordinę minusinę oro temperatūrą šioje vietoje..
Pakeliui sustojome, radę vieną pasivaikščiojimo taką, tai pavaikščiojome truputį. Ten buvo tokia vieta, kur vietiniai gyventojai suvarydavo į vieną krūvą elnius, kad galėtų "tinkamai panaudoti" juos. Aš jau supratau, kad pavargau nuo tų pasivaikščiojimo takų ir išvis noriu apsirengti suknytę kokią :) Na, bet šeimai smagu, tai bandau būti tvirta :)
Važiuodami per laukines zonas link Inari, aptikome nusukimą taip tarsi gylyn į laukinę zoną. Ten važiavom važiavom, aptikom keletą kempingų, daug suomių ir, tikėtina, daug gražių vietų, nes, pasirodo, papuolėme į Lemminjoki nacionalinį parką - didžiausią negyvenamą laukinę zoną Suomijoje ir netgi vieną didžiausių Europoje. Čia netgi rengiamos ekskursijos auksui rinkti smėlėtose vingiuotos upės pakrantėse.
Čia nutarėme ir apsistoti. Netgi dviems nakvynėms, su viltimi pašmirinėti čia po tuos miškus šalia upės. Įtariam, kad įdomu, nes daug vietinių čia suvažiavę, mėgsta jie laukinę gamtą...
Mažulytis namukas su elektra ir radiatoriumi kainavo praktiškai tiek pat, kiek statytis palapinę, tad mes pasirinkome patogesnį variantą ir nei naktį, nei kitą dieną tikrai nepasigailėjom - dėl uodų, lietaus, vėjo ir ne itin aukštos oro temperatūros. Namukas tai toks praktiškai tarp palapinės ir traukinio kupė, su dviaukšte lova :)
P.S. Nepykit, dėl nedidelio nuotraukų dydžio - dvi dienas bandžiau sudėti šitą įrašą, nes čia šiek tiek užkampis...Internetas nebe toks, kaip labiau gyvenamose vietose, bet nors yra :)
Išaušo mūsų paskutinė diena namelyje. Oras buvo gana šaltas - apie 6 laipsniai, bet saulėta ir ne itin vėjuota, tai nutarėm atsisveikinant su miesteliu dar paėjėti jame esančiu pasivaikščiojimo taku. Pirmiausia jame radome įdomų paukščių stebėjimo bokštelį:
Paskui aptikome lapių (čia tokia tautelė) pašiurę, kur galima susikurti ugnį, tą vėliau ir padarėme:
Dar ten matėme ežeriuką gražų, o paskui patraukėme dar į vaikų žaidimo aikštelę, namuke paskutinį kartą pasikūrėme sauną ir dar kartą skaniai bei šiltai išsimiegojome.
Čia dar Justas kažkurią dieną nufotkino vaizdą 1 valandą nakties. Vis dar negalim patikėt, kad taip būna šviesu..:
Kitą rytą, susikrovėme mantą į savo mėlynąjį autobusiuką ir patraukėme dar šiek tiek į šiaurę, apie 200km. Mūsų tikslas buvo Inari miestas prie didžiulio didžiulio ežero. Kelias vedė tarp dviejų visiškai laukinių zonų - be kelių, namų ir pan. Užtat su įvairiais gyvūnais ant kelio - elniais, lapėm (antroj nuotraukoj - bėganti nuo kelio elnių banda, nežinau, ar matosi).. :
O čia toks įdomesnis vietinių, matyt, pieštas plakatas, dizaino šedevras, fiksuojantis rekordinę minusinę oro temperatūrą šioje vietoje..
Pakeliui sustojome, radę vieną pasivaikščiojimo taką, tai pavaikščiojome truputį. Ten buvo tokia vieta, kur vietiniai gyventojai suvarydavo į vieną krūvą elnius, kad galėtų "tinkamai panaudoti" juos. Aš jau supratau, kad pavargau nuo tų pasivaikščiojimo takų ir išvis noriu apsirengti suknytę kokią :) Na, bet šeimai smagu, tai bandau būti tvirta :)
Važiuodami per laukines zonas link Inari, aptikome nusukimą taip tarsi gylyn į laukinę zoną. Ten važiavom važiavom, aptikom keletą kempingų, daug suomių ir, tikėtina, daug gražių vietų, nes, pasirodo, papuolėme į Lemminjoki nacionalinį parką - didžiausią negyvenamą laukinę zoną Suomijoje ir netgi vieną didžiausių Europoje. Čia netgi rengiamos ekskursijos auksui rinkti smėlėtose vingiuotos upės pakrantėse.
Čia nutarėme ir apsistoti. Netgi dviems nakvynėms, su viltimi pašmirinėti čia po tuos miškus šalia upės. Įtariam, kad įdomu, nes daug vietinių čia suvažiavę, mėgsta jie laukinę gamtą...
Mažulytis namukas su elektra ir radiatoriumi kainavo praktiškai tiek pat, kiek statytis palapinę, tad mes pasirinkome patogesnį variantą ir nei naktį, nei kitą dieną tikrai nepasigailėjom - dėl uodų, lietaus, vėjo ir ne itin aukštos oro temperatūros. Namukas tai toks praktiškai tarp palapinės ir traukinio kupė, su dviaukšte lova :)
P.S. Nepykit, dėl nedidelio nuotraukų dydžio - dvi dienas bandžiau sudėti šitą įrašą, nes čia šiek tiek užkampis...Internetas nebe toks, kaip labiau gyvenamose vietose, bet nors yra :)
6 comments:
Dziugas visur patenkintas koks, negi jam toks saltis patinka? :)
Dzin jam, svarbu, kad tik veiklos būtų ir konkorėžių.
Paskutinę nuotrauką į kokį nors konkursą tiesiu taikymu!
Džiugas net ir užaugęs kažkoks..:D
O jau nameliukų fainumėlis!:))
kai pažiūrejau, kur yra tas parkas, tai net šiurpu pasidarė - taip toli šiaurėje jūs:) bet nuotaikos keliautojų geros :)) ir Džiugas pats žygiuoja, bent jau nuotraukose
Džiugas tai tikrai suaugo kelionėj - ir valgo pats ir eina pats ir sako "pats!" ir kalba jau daugiau..
Post a Comment