Palikę Veneciją patraukėme link Modenos. Neplanavome ten daug nuveikti, tai tiesiog buvo tarpinė stotelė. Susiradome kempingą „ant autostrados“, bet kaip vienai nakčiai tai visai gerai, toks šeimos kempingas už 30 eurų. Sutikome vokiečius, kurie priėjo pasakyti, kad buvo Lietuvoj ir ji yra labai graži.
Įsikūrę pavažiavome iki Modenos miesto. Miestas yra žinomas tuo, kad jame yra į UNESCO paveldą įtrauktą Katedra (tai tas bokštas nuotraukose, gaila, kad buvo renovuojama).
Dar pamatėme DIDELIO dydžio didikų rūmus ir pavakarojome parkelyje.
Miestas yra žinomas kaip sportinių automobilių sostinė. Žymiausi – „Ferrari“, kurių originali spalva yra geltona, t.y. Modenos miesto spalva. Čia fabriką atidarė Enzo Ferrari, vėliau jį perkėlė į už 18 km esantį Maranello miestuką, kurį kitą rytą mes ir aplankėme. Įdomu, kad yra vieta, kur kas antras žmogus vaikšto su „Ferrari“ marškinukais ir karts nuo karto garsiai gatvėmis pralekia šitie greituoliai.
Maranello mieste yra „Ferrari“ muziejus, kurį susiplanavome lankyti. Viskas būtų buvę tikrai gerai, jei ne Džiugui pradėjęs skaudėti dantis. Na, galvojam, ai tuoj praeis, nuėjom mes į tą muziejų – tikrai puikiai įrengtas, gražus, bet, deja, detaliau jo išnagrinėti nepavyko – Džiugas pradėjo nesvietiškai be sustojimo rėkti. Visa tai truko apie dvi valandas, baigėsi tuo, kad „Ferrari“ mergaitės prinešė jam lipdukų ir ledų, o aš nunešiau jį į mašiną ir paguldžiau ant žemės pataluose pagulėti. Po pusvalandžio „pogulio“ jam jau viskas buvo gerai, bet į muziejų grįžt nebegalėjome, leidomės į kelionę toliau.
Planavome stoti nakvoti žymiai anksčiau nei Florencija, bet „aplenkėme grafiką“ ir pasiekėme Florenciją visą dieną važiuodami ITIN kalvotomis vietovėmis. Vaizdų buvo tikrai kvapą gniaužiančių, bet kad nėra kaip jų nufotografuoti, nes nepadaryta regyklų nei stotelių. O po penkių valandų važiavimo jau tie kalneliai, švelniai tariant, užkniso. Dar ir dabar užsimerkusi juos regiu. Vakare, jau sutemus, pasiekėme kempingą Florencijoje, taipogi įsikūrusį ant kalno, į kurį veda tokie keliukai. Nesuvokiam, kaip čia prasilenkia kemperiai, vienu metu galvojom, kad dviračio tako siaurumo kelias tikrai bus vienpusio eismo, kur tau –likome nustebinti dvipusio.
Ai tiesa, kelionės nuostoliai nepraėjus savaitei:
Ir dar pamiršau paminėti, kad visi visada atsisuka į Emilę ir jos akims būtinai pasako komentarą.
Įsikūrę pavažiavome iki Modenos miesto. Miestas yra žinomas tuo, kad jame yra į UNESCO paveldą įtrauktą Katedra (tai tas bokštas nuotraukose, gaila, kad buvo renovuojama).
Miestas yra žinomas kaip sportinių automobilių sostinė. Žymiausi – „Ferrari“, kurių originali spalva yra geltona, t.y. Modenos miesto spalva. Čia fabriką atidarė Enzo Ferrari, vėliau jį perkėlė į už 18 km esantį Maranello miestuką, kurį kitą rytą mes ir aplankėme. Įdomu, kad yra vieta, kur kas antras žmogus vaikšto su „Ferrari“ marškinukais ir karts nuo karto garsiai gatvėmis pralekia šitie greituoliai.
Maranello mieste yra „Ferrari“ muziejus, kurį susiplanavome lankyti. Viskas būtų buvę tikrai gerai, jei ne Džiugui pradėjęs skaudėti dantis. Na, galvojam, ai tuoj praeis, nuėjom mes į tą muziejų – tikrai puikiai įrengtas, gražus, bet, deja, detaliau jo išnagrinėti nepavyko – Džiugas pradėjo nesvietiškai be sustojimo rėkti. Visa tai truko apie dvi valandas, baigėsi tuo, kad „Ferrari“ mergaitės prinešė jam lipdukų ir ledų, o aš nunešiau jį į mašiną ir paguldžiau ant žemės pataluose pagulėti. Po pusvalandžio „pogulio“ jam jau viskas buvo gerai, bet į muziejų grįžt nebegalėjome, leidomės į kelionę toliau.
Planavome stoti nakvoti žymiai anksčiau nei Florencija, bet „aplenkėme grafiką“ ir pasiekėme Florenciją visą dieną važiuodami ITIN kalvotomis vietovėmis. Vaizdų buvo tikrai kvapą gniaužiančių, bet kad nėra kaip jų nufotografuoti, nes nepadaryta regyklų nei stotelių. O po penkių valandų važiavimo jau tie kalneliai, švelniai tariant, užkniso. Dar ir dabar užsimerkusi juos regiu. Vakare, jau sutemus, pasiekėme kempingą Florencijoje, taipogi įsikūrusį ant kalno, į kurį veda tokie keliukai. Nesuvokiam, kaip čia prasilenkia kemperiai, vienu metu galvojom, kad dviračio tako siaurumo kelias tikrai bus vienpusio eismo, kur tau –likome nustebinti dvipusio.
Ai tiesa, kelionės nuostoliai nepraėjus savaitei:
- Venecijos centre pamesta Emilės gertuvė –pavydėkime jai gyvenimo ten;
- Venecijos kempinge nuvogtas pusbutelis balto vyno ir dvi stiklinės jam gert.
- Sveikata..
Ir dar pamiršau paminėti, kad visi visada atsisuka į Emilę ir jos akims būtinai pasako komentarą.
4 comments:
Na ir mašinėlių!..
Kur tą pusbutelį laikėt, kad sugebėjo nugvelbti?..:))
Tavo akims irgi turėtų sakyti komentarus...Bet gal itališkos išvaizdos Justo prisibijo:)))
Muziejus ispudingas, net ir man, nei formules, nei ferari fanu nebunant. Po kiek bilietai?
Vyna buvom palike ant staliuko savo, prie palapines.. Matyt kazkam nakti pritruko :)
I ta muzieju jei gerai pamenu tai 13 euru kainavo.
Ferrari muziejų mes irgi lankėm, ir net kuprinę tevui nupirkom :))
Post a Comment