Metai Danijoje

Šia savaitę sukanka metai, kai Asta, Guglas ir vaikai atsikraustė į Daniją.  Atrodo, kad prabėgo tik metai, o tiek daug patyrėm, išgyvenom ir pakeitėm – tiek fiziškai, tiek šiaip, galvose. Pamėginsiu surašyti pagrindinius dalykus, kas per metus mums nutiko, kokios mūsų nuotaikos gyvenant čia. Visko nesudėsiu, bet nors kažkiek. Pailiustruoju kasdieninėmis ne idealiausios kokybės nuotraukomis iš telefonų. Ir visko galit klausti komentaruose.

VISA ŠEIMA

Drąsiai galiu sakyti, kad šie metai sulipdė mus į labai tvirtą šeimyninį kumštį. Kitaip ir būti negali, nes mes čia daugiau nieko neturim, tik vieni kitus. Susipykstam, pavargstam vieni nuo kitų, visiškai neturim laiko dviese, bet vistiek tai vertinam ir sėdim daug apsikabinę.

•  Įsikūrėme nuomojamame bute Birkerød miestelyje, šalia miško, ežero, labai ramioje ir saugioje vietoje. Į miestą nebenorim.
•  Per tą laiką sulaukėm labai nemažai svečių - Justo tėvai buvo atvykę bent keletą kartų, aplankė Maluškų šeima, Rūta su Baliu, Loreta su Lina, Mykolas su Rita, mama su Giedre.. Netrukus laukiam Dariaus su Tadu, Vitos su Nagliu ir KITŲ!!!
• Patys nepamirštam Lietuvos, susisiekiam su artimaisiais, minim visas šventes ir bent kažkuris skrendam į Vilnių kas mėnesį. Aš dažniausiai aplankau mamą, tėtį, senelius, nueinu su IDEA ir Rūta alaus ir dar jei spėju susitinku su kažkuo, kas manes darnespėjo pamiršt. Mes žinom, kad jus pasiilgstat, nors ir neparodot :))
• Turim mėgstamas vietas, kurias galime lankyti ir lankyti - Helsingor su savo pilimi , muziejus po atviru dangumi Frilandsmuseet, Kopenhagos Zoologijos sodas, Niva paplūdimys (ir visi kiti paplūdimiai), miestelio biblioteka, baseinas, Fælledparken Kopenhagoje su dviračių aikštele Džiugui ir batutų aikštele Emilei ir t.t. Iš tiesų aplankėm daugybę įdomių vietų, jei skaitot blog'ą - žinot. Bet džiugu ir tai, kad visada atrandam kažką naujo, ką galim pamatyti ir nuveikti.  

• Nusipirkom ne per naujausią, bet vistiek mašiną, nes ne kažką su ta dviračio priekaba vaikus tampyti buvo :) Be to, darželio arti iš pradžių negavome, tad optimistinis planas apsiriboti dviračiais nepasiteisino, bet tai mums tik suteikė dar daugiau galimybių patyrinėti šalį, o kadangi gyvename ne centre, tai nesusiduriame ir su parkavimo sunkumais.
• Esame gyvai matę beveik visą Danijos Karališkąją šeimyną visiškai netikėtose situacijose ir beveik akis į akį, o ne kokioj "masovkėj" :))
• Buvom Legolende, kuris yra gana toli nuo mūsų namų, bet norim dar ir dar! Bandysim važiuoti bent kartą per metus, tad norintys, kooperuokitės :) Šiemet planuojam per Emilės gimtadienį. 
• Visi nemokami muziejai pereiti skersai išilgai, mokami jau beveik irgi :) Galerijos, Nacionalinis, geologijos, laivybos, zoologijos, transporto, muzikos, pašto ir t.t. Toliau nagrinėjami visi parkai, miškai, visi medžiai, į kuriuos galima įkopti, visos pašiūrės, kuriose galima pernakvoti ir t.t.

• Nors nauja šalis pirmus metus yra panašu į atostogas, bet mums jų trūksta – pavyko ištrūkti savaitei į Vokietiją, bet visi jas prasirgo, tai menkas malonumas. Užtat smagu, kad antrajam 2016-ųjų pusei esame suplanavę nemažai išvykų į užsienį, nepamirštant ir Lietuvos! Laukite naujienų :)
• Bendrai mums čia patinka, nes visi esam įsitvirtinę savo vietose, įpratę ir bent porą metų tikrai čia dar liksime. Tobulėjame kalbos klausimu ir aš, Asta, nesu tikra dėl savo karjeros. Visa kita yra puiku :) 
• Susiradom drauges - Agnę su dukryte Defne. Jos atsikraustė iš Vokietijos, dirba Agnė Justo įmonėje, tad susitinkame kartais. Visa kita tik minimalios pažintys, nes nei mokam, nei norim ieškotis naujų draugų :) Jaučiu, kad mums svarbiau yra išlaikyti senus, nei rasti naujus. 

MAŽOJI EMILĖ 

(kuri jau nebe tokia ir maža, nes kaip Džiugas sako, jau eina į DIDELIŲ darželį)

• Jai čia nesiseka su griuvimais, ji visada griūna ant lūpos.
•  Daniškai ji šneka geriausiai iš visos šeimos, žinoma, negali pasakyti ir papasakoti visko, bet tiek, kiek moka, jai pakanka susibendrauti su vaikais ir auklėtojais, ką ji puikiai sugeba.

• Pradėjus eiti į darželį nebuvo lengva visiems, bet neseniai ji jį pakeitė ir pradėjo eiti į esantį visai šalia namų. Ir šįkart viskas jau žymiai lengviau, nes ji yra prasilaužus su kalba ir šiaip ji mėgsta pasikeitimus, jei nėra problema susirasti naujų draugų. Tuo labai skiriasi nuo Džiugo.
• Per šiuos metus ji stipriai suaugo mūsų akyse, vis dar mažoji Emilė, bet kartais jau net liežuvis neapsiverčia jos tokia vadinti – labai savarankiška, atsargi, paslaugi, paklusti, bendraujanti, tokia daniška :) Žinoma, neapsieina be drakoniškų pykčių, bet tam paprastai būna priežastis.

DIDYSIS DŽIUGAS

•  Jam darželyje nebuvo lengva, jis toks, kuris gali valandų valandas diskutuoti apie dinozauro sudedamąsias dalis, o kadangi nemokėjo nė vieno daniško žodžio, tai tikrai buvo sunku. Nemėgo eiti į darželį, nors kita vertus, niekada nenorėdavo ir namo eiti. Ten išmoko laukinio gyvenimo – bėgioti, laipioti į medžius, murkdytis purvuose, rinkti akmenis ir pagalius – visko, kam nebūtina žodinė komunikacija. Bet staiga ta komunikacija įvyko ir kalbos konsultantė jį ramia širdimi išleido į mokyklą. 

• Į mokyklą pradėjo eiti gegužės 2 dieną. Vasaros laikotarpis yra labiau pereinamas nuo darželio prie mokyklos, jam labai patinka visa laisvė ir veiklos, kuriomis ten užsiima. Atrodo, kad suaugo dar labiau per pirmąsias tris mokyklos dienas.
•  Išmoko varinėti dviračiu kaip vijurkas. 
• Viena trauma – susiūtas smakras po kritimo nuo dviračio.
• Vienas išrautas dantis – buvo baisu, bet po visko jautėsi tikru vyru.

JUSTINAS

• Justas numina po 30km KASDIEN – į darbą ir iš jo. Yra plonas, bet stiprus.
• Baigė kalbos kursus, bet nesigiria, kad gerai šneka ir tai tampa staigmena.
• Jam Danija tikrai patinka, nes darbe sekasi puikiai, yra gerbiamas ir vertinamas, siunčiamas į užsienius ir išleidžiamas namo, kai tik to reikia šeimos reikalams. Jis dievina gamtą, ramybę, švarą ir intelektualius žmones čia.

Aš bandžiau paimti iš jo interviu, bet jis daugiau nieko nesakė :) 

ASTA

• Privarysiu apie save daugiausiai, nes ne paslaptis, jog blog’o įrašus rašau aš, o ne Justas :)
• Smagiausias pokytis, kurį čia patyriau, tai yra pradėjimas sportuoti. Aš negaliu lindėti sporto salėje, tad čia puikiausios sąlygos plaukiojimui, bėgiojimui, vaikščiojimui, dviračiui, riedučiams.. O aplinkinių pavyzdys labai įkvepia. Ir iš praktiškai nejudančios Astos (neskaičiuokim lakstymo paskui vaikus) aš jau virtau ta, kuria be vargo numina 20km dviračiu į kalbos kursus ir iš jų, galiu nubėgti 4km be sustojimų ir cheatinimų, sugebėjau susirasti gerus minimaliai dėvėtus riedučius už puikią kainą ir pralekiu miestelio dviračių takais su vėjeliu. Sunkiau su baseinu, nes einame visi kartu, tai ten gaunasi ne plaukimas, o žaidimas ”kas dabar ryklys?” Visa tai man suteikia energijos ir džiaugsmo savimi.
• Bandau susirasti įvairių programų, kuriose galiu dalyvauti ir kurios padėtų įsitvirtinti čia. Daugiausiai dalyvauju bent keliose ”Spouse” programose, kur išmokau apie Danijos darbo rinką, koks CV ir motyvacinis laiškas tinka šitoj šalyje, kaip čia žiūrima į kitataučius, kokie įdarbinimo procesai, darbo kultūra ir t.t. Čia tikrai sunku – konkurencija didžiulė, užsieniečiai visada stovi eilėje po visų visų danų.. Bet aš nenuleidžiu rankų net išsiuntusi 100 CV ir nesulaukusi nei vieno kvietimo į darbo pokalbį. Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais.

• Visa tai (ir tai, kad Danijoje beveik visi turi Magistro laipsnį, nes mokslas nemokamas ir jis nesunkiai įgyjamas) paskatino mane priimti visiškai netikėtą sprendimą mokytis ir nuo vasario aš esu E-Business Magistro studijų studentė Copanhagen Business mokykloj. Iššūkių daug (kalbos, tautų, to, kad nesimokiau 10 metų ir esu beveik vienintelė grupėj, kuri turi vaikų..), bet kolkas man patinka, esu gana įnikusi, man įdomu, smagu, nors dažnai ir nelengva. Tikiu, kad mokslai padės man įgauti pasitikėjimo šitoj šalyje, pažinčių, esu visiškai pasiruošusi pradėti nuo praktikos, nes viskas čia tiesiog kitaip nei Lietuvoje. Jaučiu, kiek daug nemoku. Dabar gyvenu paskutinių projektų ir egzaminų nuotaikomis. O tada džiaugsiuosi vasaros atostogomis, kaip mokyklos laikais. 
• Visa tai man davė nemažai pažįstamų, kas visada yra gerai. Spouse programos merginos susitinka kartą per mėnesį pasišnekučiuoti, kaip kuriai sekasi ir mes dažnai susitinkam kavutės – aš, latvė, afrikietė, lenkė, indė, rusė.. Studijose žmonės yra visiškai iš kito, jaunimo, pasaulio, bet man neblogai sekasi ir su jais – kadangi mes dirbame komandomis ir kiekvienai paskaitai ta komanda yra vis kita, tai tenka puikiai sutarti su visais. Daugiausiai bendrauju su lietuviais, rumune, turke, lenke, vokiečiu ir danais, kurie man patinka labiausiai, nes jie konkretūs, tikslūs ir aiškūs. Užsieniečiai kartais tokie blabla, mėgstantys labiau socializuotis nei dirbti. Aš tai mėgsti dirbti.  
• Danų kalba sekasi neblogai, bet ne taip gerai, kaip norėčiau, nes man sunku studijose kalbėti angliškai, namie lietuviškai, o dar mokytis daniškai. Negaliu ir niekaip persilaužti kalbėti, drįstu tik su vaikais, nes jie iš manęs nesijuoks ir nekrikituos :) Dabar esu labai stiprioj kalbos grupėj kalbos mokykloj, tad tikiuosi patobulėti, nes kai esi ta, kuri tik vejasi, nori nenori pradedi tobulėti. 
• Be sporto, naujų pažinčių mezgimo ir sporto aš dar mėgstu blustrugius, kultūrinius renginius, visa tai ir suėda mano dienas, tad tie metai prabėgo labai labai greitai!

GUGLAS

• Manom, kad jis čia laimingas, nes galima užuosti labai daug žvėrių, maudytis jūroje, bėgioti po miškus ir pievas. O meilės namuose irgi pilna. Ko daugiau bereikia.

Taip štai mes gyvename, neblogai, nes jau įsivažiavome, pripratome, bet iššūkių ir tikrai nelengvų tikrai būta, pradedant nuo vaikų ir jų adaptacijos visiškai nepažįstamoje šalyje su keista kalba, ne kiekvienas didelis žmogus tai perneša.. Ir nuo mano dvejonių savimi, abejonių ir nepasitikėjimo. Kažin, ar kas jaustųsi gerai išsiuntęs 100 CV be jokios laimingos baigties.. Bet mes būna paliūdim, pasiparinam, bet to optimizmo vis iš savęs ištraukiam ir manom, kad svarbu turėti planą B, jei nepavyksta planas A. Mokslai buvo mano planas B :) Dar tikrai pasiteisinęs sprendimas buvo Justui atsikraustyti čia pusmečiu anksčiau. Mums atsikrausčius jis jau viską žinojo, pažinojo šalį, įstatymus, biurokratiją, nuo to mums smarkiai palengvėjo.

Geros visiems vasaros! Lietuvoj visi būsim birželio 30 – liepos 10.