KETVIRTOJI IR PENKTOJI DIENOS: kaip mes patyrėme kultūrinį šoką prie Kinabatangan upės

Palikę viešbuty Telupide, keliavome apie porą šimtų kilometrų iki didžiulės Kinabatangan upės, tad šiuo metu esame maždaug čia.

Čia mes buvome suplanavę dviejų dienų apsistojimą pas vietinius per specialią organizaciją su keletu įvairių veiklų, kurias suderinome iš anksto. Organizacijos puslapis čia http://www.mescot.org/village_homestay_home.htm  jie viską suderina ir apgyvendina pas kažkurią iš Miso Walai kaimelio šeimų bei išskiria gidą toms dienoms, kad galima būtų nagrinėti apylinkes ir daugiau apie jas sužinoti. Na ir ką, praėjusiame įraše sakiau, kad daug lūšnų matėme pakeliui, tai dabar teko joje ir pagyventi :))

Nesu tikra, ar pavyks man viską nupasakoti, gal nuotraukos padės labiau nei žodžiai, bet man atrodo, kad aš pirmą kartą gyvenime patyriau kultūrinį šoką ir pirmą viešnagės dieną net nekalbėjau. Tad vertinantys komfortą ir “all inclusive” keliones galit toliau net ir neskaityti, iš tikro :)

Mus priėmė musulmonų šeima - mama Suraya su dviem dukromis maždaug 8 ir 12 metų, kartais pasirodydavo sūnus gal kokių dešimties, dar du vaikai mokosi mieste ar kažkur. Vyro praktiškai nematėm. Jie nelabai kalbėjo angliškai, na susikalbėdavom, bet to, ko čia norėjom - kad papasakotų daugiau apie tautą, tradicijas ir šalį, tai negavom. Aišku vėl visaip nužnaibė ir numylavo Emilę ne tik šeima, bet ir visas kaimas.

Surayos namas suręstas taip kreivokai iš lentų, šiukšlių dalis kaupiasi po namu, tualetas toks pusiau, be nuleidimo, vandeniu turi užpilti atliktus reikalus, dušas yra didelė bačka pilna vandens su semtuvu, visur nemažai erdvės, bet nieko nėra, na ta prasme asketiškai - lovos, lentynėlės, telikas, stalas. Aplink laksto vištos, šunys, ožkos, driežai. Bet negali sakyti, kad namai yra kokie nors nešvarūs ar netvarkingi, anaiptol - ir namai ir žmonės tvarkingi, švarūs, tik ta vieta po namu, kur patenka visos šiukšlės ir tualeto turinys nešvari. Nėra kaimelyje  jokios smarvės ar nelaimingų žmonių, nesijaučia, kad vyrautų vagystės ar kas nors prašytų išmaldos, bet tas pirmasis įspūdis mane šokiravo. Pirmą naktį net negalėjau užmigti, nors lova tai visai ir patogi su tinkleliu nuo uodų ir ventiliatoriumi.

Štai čia už mašinos yra mūsų namas:

O čia šiaip kaimo aplinka:

Apsipratę, jei galima taip sakyti, vakare plaukėm į vakarinį pasiplaukiojimą laiveliu upe stebėti gamtos ir gyvūnų. Upė rudos ŠOKOLADINĖS spalvos, labai plati, pilna krokodilų ir 560km ilgio. Plaukėm iš viso tris kartus per tas dvi dienas, matėm daugiausiai beždžionių, įvairių paukščių, daug ko nepamatėm vistik, o nuotraukos irgi ne itin vykę:

Antrą dieną kėlėmės labai anksti, šeštą ryto, bet čia tik mums anksti, atsikėlėm, o čia jau gyvenimas verda, tad plaukėm rytinį plaukimą laivu:

Po rytinio pasiplaukiojimo, nuplaukėme su Surayos paruoštais pusryčiais į tokią Eco Camp. Tai vieta džiunglėse, kur negalima net kelti kojos be gido, galima apsigyventi neprabangiuose namukuose (jei kelionę kartotume, gyventume čia), padėti ten darbuotis džiunglių labui, gyvena savanorių ir t.t. Tai čia sutikom daugiausiai užsieniečių iš visos kelionės. Malajietės ir australo pora dirba ten jau dvidešimt metų, ten ir gyvena bei augina du paaugusius vaikus, pasirodė visiškai pasišventę džiunglių išsaugojimui (ir tai bendruomenei, kurioje gyvenome mes), nes jos nyksta - yra kertamos, kad užsodinti palmių giraites, o palmių aliejus yra grynas verslas.

Kiek pailsėję, šalia Eco Camp ėjom su gidu pasivaikščioti po džiungles. Rodė įvairius augalus ir vabzdžius. Labai daug yra nuodingų augalų, nors iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum. Vaikai elgėsi puikiai ir buvo atsargūs, o Emilė sugebėjo užmigti ant Justo. O man jau pradeda atrodyti, kad asmeniškai MAN džiunglių jau gana:

Kai grįžom į savo kaimą, po šiokios tokios pertraukėlės su gidu ėjome į tokią vietą, kur auginami maži medeliai, kurie paaugę nešami į džiungles sodinti, kad suvešėtų naujos džiunglės. Tai vaikai gavo progą pasodinti mažus medelius ir galbūt kažkada iš jų bus atkurtos džiunglės:

Dar šitos dvi dienos buvo dar ir žiauriai karštos.. Tas smagumo nepridėjo. Bet aš dar kartą didžiuojuos vaikais, kartais jie laikosi šimtą kartų geriau nei aš.

Antrą dieną nurimom, susitaikėm su padėtimi ir buvom užimti veiklomis. O vaikams tai visai fun buvo čia gatve lakstyt basiems su ožkom, tas ir svarbiausia.

Aš nemoku papasakoti savo jausmų ten pabuvus dvi dienas. Nekartočiau. Manau, kad tai yra tai, ką žmonės vadina kultūriniu ar kokiu kitokiu šoku. Tad nebesiplėsiu, tiesiog tada supranti, kaip gera bus grįžti namo, į jaukią, civilizuotą Europą.. Visada galima šią patirtį prisiminti, kai prireikia frazės “blogiau tikrai nebus!” bet kokioj gyvenimo situacijoj.

Nekantraujam keliauti toliau.