VIENUOLIKTOJI, DVYLIKTOJI DIENOS ir finišas

Pirmadienį, vienuoliktąją kelionės dieną pavažiavome kažkur netoliese į nevėjuotą paplūdimį, nes mūsiškiame vėl šėlsta vėjas, o mes prisivežėm nardymo vamzdelių, kaukių ir plaukmenų, kuriuos juk reikia išmėginti.

Mes su Emile daugiau sukomės aplink pakrantę, o Justas su Džiugu plaukė giliau patyrinėti gelmių. Džiugui taip patiko, kad pramirko gal tris valandas ir vis sakė, kad čia laimingiausia diena jo gyvenime. Nors dugnas ten gana pilkas, numindžiotas, nėra spalvotų koralų ir žuvų, bet jam vistiek labai patiko ir nori vėl ir vėl. Tad dvyliktąją dieną vėl kartojo procesą.

Vakare danguj buvo beprotiškai daug žvaigždžių, o naktį pakilo toks vėjas su lietum, kad galvojom išneš čia viską.

Antradienis, dvyliktoji kelionės diena - paskutinė mūsų diena dailiajame paplūdimyje, Džiugas su džiaugsmu nubraukė paskutinę dieną, likusią iki gimtadienio savo kelioniniame kalendoriuje. Ir kadangi vėjas didelis ir nuo jo pavargstama, po panardymo, važiavome į artimesnį iš didesnių miestų apsižvalgyti - Kudat. Iki jo kelio yra apie 40km ir “Secret Place” šeimininkas ten vežioja savo vyresniuosius vaikus į mokyklą. 

Bet nieko jame ypatingo, mums reikėjo pašto, kad išsiųsti atvirlaiškius ir pyrago gimtadieniui, kas pasirodo buvo gana didelis iššūkis. Išlaikyti jį iki ryto bus antras iššūkis.

Vakare vaikai jau susidraugavo su vietiniais vaikais normaliai, labai smarkiai ir smagiai dūko. Nereikia jiems kalbų suprasti, kad galėtų žaisti. 

Trečiadienį, tryliktąją atostogų dieną ryte paminėjom Džiugo gimtadienį minimaliai ir palikom “Secret Place” ir keliaujame į Kota Kinabalu, iš kurio ir prasidėjo mūsų kelionė prieš beveik dvi savaites. Beliko susikrauti daiktus, nusipirkti šio bei to ir ketvirtadienio paryčiais keliauti į oro uostą ir toliau įsisukus į kasdienybę gyventi prisiminimais ir nuotraukomis. Tad šis įrašas kaip ir paskutinis, apibendrinantis. 

STATISTIKA: 

Kėlionės gėrimas: 

50l vandens

Kelionės gėrimas po vandens: 

Coca Cola ir šalta kakava, labai mažai gėrėm alaus ir kavos

Nuvažiuota kilometrų: 

1300 - atrodo nedaug, bet jie gana sudėtingi. 

Padaryta nuotraukų:

Daugiau nei 1000. 

Pamatyti gyvūnai: 

trijų ar keturių rūšių beždžionės, saulės meškučiai, gal apie 15 rūšių paukščių, milijonai šunų, kačių, žiurkių, daugybė krabų, vabalų, vorų, driežų, krokodilai ir t.t. ir t.t. 

Aplankyti miestai: 

Kota Kinabalu, Sandakan, Kota Marudu, Kudat.

Išsimaudyta: 

baseine, Pietų Kinijos ir Sulu jūrose, primityviuose ir normaliuose dušuose. 

Maistas: 

suvalgyta daug ryžių ir nūdlų, jūros gėrybių, vištienos, kiaušinių, daržovių ir vaisių. 

Žmonės: 

sutikta daugybė mielų vietinių žmonių - jie neturi daugybės pinigų, bet jie tau nieko negaili, jų veidai visada švyti, kad ir kokioj lūšnoj begyventų, jie nelenda į akis su ištiestu delnu ir jei nori prie tavęs prieiti, daro tai gana subtiliai, jie nepanašūs į vagis ar sukčius ir jų namų durys visada atviros. Visada pakankamai tvarkingi ir švarūs. Ir jų labai daug, kartais net daugiau nei reikia, tarkim, pustuštėje parduotuvėje. Bet kelionės pabaigoje tikrai pavargom nuo dėmesio, nors jis visada buvo pakankamai teigiamas. 

Keli netikėti ir neplanuoti nusivylimai: 

nepamatytas Mount Kinabalu dėl rūko, mažai pamatytas povandeninis pasaulis ir nepamatyti kai kurie gyvūnai. 

Kalba keleiviai:

Na, tai kelionės pabaigoje pakalbinau keleivius, užduodama tris esminius klausimus - kas patiko, kas nepatiko, ar pasiilgo namų:

Džiugas: 

Man labiausiai patiko koralai, dar patiko džiunglės, labiausiai patiko tada, kai tris kartus plaukėm su laivu. Iš džiunglių man labiausiai patiko juokingi baltai juodi paukščiai, kirminas irgi patiko. Skristi lėktuvu irgi patiko, nes ten rodė filmukus. Nelabai patiko nakvoti viešbučiuose, nes čia per blogas maistas ir aš negaliu užmigti (kas nėra visiška tiesa /A.), daug maisto aš čia nemėgstu, man patiko tik ta žuvis, kuri galvojau iš pradžių, kad nepatiks. Dar nepatiko, kad nėra Netflixo, nes aš labai pasiilgau Pokemonų filmuko. Dar patinka čia, nes galima pigiai nusipirkti Pokemonų kamuolių, bet Danijoj irgi galima. Noriu jau namo, nes pasiilgau žaislų, Netflixo ir draugų, mokyklos. Nors labai patiko milijoną kartų maudytis šiltoj jūroj.

Emilė:

Man patiko vėžliai, kuriuos mes matėme viešbutyje, patiko gyventi prie kalno ir beždžionės, kurias matėm, kai plaukėm su laivu. O nepatiko fotografuotis man su žmonėmis, kurie prašo. Namų jau pasiilgau, labiausiai pasiilgau Guglo ir savo žaisliuko pandos, mūsų namų, darželio ir draugų. 

Justas:

Man patiko viskas, labiausiai džiunglės. O jose patiko viskas, nes tai - ne miestas. Didžiausią įspūdį paliko ėjimas palei medžių viršūnes - Canopy Walk, medžių aukštis - įspūdingas. Patiko, kad nebuvo uodų. Nėra nieko, kas nepatiko. Ai, liūdna buvo, kad upėje nepamatėm krokodilo ir dramblių. Namo dar nelabai noriu, dar galėčiau kokią savaitę pabūti, bet labai karšta prie jūros. Dar patiko, kad čia viskas labai pigu. Taip pigu, kad net nesitiki - benzinas, bananai, pašto ženklai, maistas.. 

Asta: 

Man labiausiai patiko tvarkingos vietos - kinų šventykla Sandakane ir orangutangų bei saulės meškučių centrai. Visa kita įnešė kultūrinio šoko, vizitas pas vietinius vistiek išėjo į naudą, visai kitaip dabar žiūriu į tai, ką pati turiu. Netikėta, bet man patiko ir džiunglės, gal dėl to, kad nesutikom daug baisių gyvių ir tai buvo viena iš kiek vėsesnių vietų. Ir patiko kavinukės bei užeigėlės, nes į kokią neužsuktum, visada skaniai pavalgysi. Patiko ir paplūdimiai, nes galima įdegti spalio gale! Nepatiko karštis, ta ola, pilna tarakonų ir beprotiškas aplinkinių dėmesys, per daug. Namų pasiilgau, pasiilgau vėsaus oro, nors kiti skaitydami įrašus turbūt galvojo, kad mums labai gera, šilta. Nea, tai žiauriai vargina. Pasiilgau kažką veikti ir suktis savo rate, kad ir koks rutiniškas jis būtų. 

Ačiū skaičiusiems! Sugrįžkit čia dažniau, nes man motyvacija rašyti yra ne tik auganti lankomumo statistika, bet ir tikėjimas, kad kažkam kažkas bus naudinga šioje rašliavoje, ypač kelionių su vaikais tema, kai dažnai to prisibijom atimdami iš vaikų milijoną geriausių įspūdžių. Iki!