Dešimtoji kelionės diena

Na va ir įpusėjo mūsų atostogos.. Šiandien Justas paliko mus su Džiugu vienus ir iškeliavo į žygį pėsčiomis po salą. Pamėginsiu čia atpasakoti jo įspūdžius, nes jis sakosi neturįs rašytojo įgūdžių. Aš irgi neturiu, bet visada sugebėjau tris sakinius paversti trimis pastraipomis he he..

Į kelionę leidosi nuo pačio ryto. Perėjo visą Mandraki miestelį, pakilo pėsčiomis į kalną, į pilį, kurioje jau vakar buvom su mašina visi kartu. Ten surado tokį keliuką, kuriuo nelabai jau važinėja mašinos. Juo keliavo link ugnikalnio kraterio. Reikėjo labai daug kilti į kalną. Praktiškai nesutiko žmogaus, tik įvairiausių gyvuliukų – karvių bandą, kur kiekviena su dideliu varpu ant kaklo, tai joms einant neblogas garselis gaunasi, kiaulių su paršeliais, paliktų kažkur kalnuose, daug kiškiukų, driežiukų ir vienišų ožkyčių.  Mes vis čia galvojam, kaip, tarkim, karvės čia išgyvena – turbūt pavydi lietuviškosioms žalios žolytės, nes čia viskas taip išdžiuvę, atrodo, kad jos ten žemę tik skabo.. 

Taip jis keliavo keliavo, kalnais ir kloniais, vis sutikdamas tokių keistų akmeninių namukų, kurie atrodo lyg nebaigti statyti. Manom, kad gal ten kokiems piemenims skirtos laikinos pastogės, nuo kaitros.  Paskui pagaliau pasiekė ugnikalnio kraterį. Matėm jį vakar, bet gi Justas, jam reikia dar ir pėsčiom ten nueiti. Patiktų toks žygis ir mūsų draugams, jaučiu.  Ane, draugai?

Prie kraterio turėjo sudėtingokai nusikabaroti nuo kalno, nes takelio toj vietoj nebebuvo. Bet nieko, gyvas. Prie kraterio nebuvo nė gyvos dvasios, turistų desantas buvo ką tik išvažiavęs. Ten taip tylu tylu, kai jų nėra.. Dar panagrinėjo ten viską – įdomu ten, per skyles visokie dūmai rūksta, kažkas kunkuliuoja, kur ne kur keistai žali augalai auga, bet šiaip negyva ta žemė..Bet kažkuo traukia mus tie ugnikalniai, sakyčiau. Esam jau aplankę Etną ir Vezuvijų, dabar čia. Kiekvienas jis toks skirtingas. Ir tiek pat žavi, kiek ir gasdina ta mintis apie tai, kad tame kalne visada kažkas kunkuliuoja ir tarsi „gyvena“, kol vieną dieną sugalvos išsiveržt..

Pabuvojęs prie kraterio, rado kitą kelią, vedanti į mūsų miestuką. Tiesa, kelelis tikrai sudėtingas, sala praktiškai turi tik vieną didelį kelią, kuris tinkamas automobiliams ir motoroleriams. Visi kiti – tokie siauri, akmenuoti kalnų takeliai. Bet žavūs. Ėjo ėjo ir nenorėjo dar visai pas mus grįžti (nepasiilgo visai), tad pasuko dar į mažą Nifios bažnytėlę labai gražioj vietoj, apsuptą kalnų. Iš tikrųjų, saloj be proto daug bažnyčių. Kaip 900 gyventojų, tai atrodo, kad netgi gal ir per daug? Bet ką mes suprantam, gal taip reikia.

Tada jau atėjo laikas nuo kalno leistis link mūsų Mandraki miestelio. Leidosi leidosi, sako, kad labiau leistis užkniso, nei kilti į kalną. Tada netikėtai sutiko vieną žmogų, kuris jį parvežė kelis kilometrus į miestą.  Tai toks jo žygis, kurio metu pamatė salą dar geriau – gamtovaizdį, gyvūniją, kalnus, bažnytėles ir šiaip visą salos autentiką. Dabar guli pilvą išvertęs ir kojom nutrintom.

O mes tuo tarpu su Džiugu leidome laiką namie daugiausiai, nes kažkaip baisiai karšta šiandien. Buvom ryte išėję pasivaikščioti valandėlei, bet greitai perkaitom, tad grįžom ir Džiugas nuėjo skanaus pogulio, o aš viriau jam košę. Paskui jis ją laaaabai skaniai valgė, o paskui laaabai staigiai išvėmė. Tokia standartinė mažų leliukų mamų diena.

Dar šiandien mintyse pafilosavau truputį. Pirmiausia apie tai, kad per šitą kelionę mūsų vaikas mums taip kažkaip.. užaugo. Visas toks žmogus, jau net su dviem dantimis, visas toks pasakorius, puikus (išskyrus kai kurias dienas) košių valgytojas, toks aplinkos stebėtojas su jau protingomis akimis, nezirziantis ir nesiskundžiantis be priežasties. Ir visus džiugina, kur tik benueitume, visiems graikams knieti jį pačiupinėti.

Antra, galvojau apie apskritai kelionę su vaiku. Kol pati nepatyriau tokio dalyko, kalbėjau atsargiai, bet dabar savo nuomonę galiu tik patvirtinti. Daug lietuvių yra tokie, kurie kelionėse su vaiku mato tiesiog didelę problemą, jokio atsipalaidavimo ir poilsio. Sutikčiau tik tuo atveju, jei jau labai sunkaus charakterio vaikas arba gal aš savo žodžius kažkada vėliau atsiimsiu.

Mano  nuomone viskas nuo tėvų ir jų požiūrio priklauso. Be to, svarbu tinkamai kelionę suplanuoti, atsižvelgiant į tai, kad keliauji su vaikais. Mes niekada neužsidarytume „all inclusive“ viešbutyje vien dėl to, kad turim mažą vaiką ir taip būtų tiesiog paprasčiau.. Mes esam nuomonės, kad ir jis nori daug pamatyti ir patirti, nors galbūt to ir neprisimins.  Kolkas mums su vaiku keliauti sekasi NUOSTABIAI. Manau, kad sudėtingiau bus vėliau, kai jis turės jau savo kaprizus, nuomonę, norus (nors tikrai čia matėm nemažai didesnių vaikų, kurie kaip suaugę mina dviračiais aplink salą, kopia į kalnus ir nagrinėja kraterį).. O dabar, minusas tik toks, kad nelabai pasimėgaut galim naktiniu gyvenimu, bet jei labai norėtume ir tą išspręstume – eitume į miestą po vieną, pavyzdžiui. Žinoma, kelionė kitokia nei tada, kai keliavom su Justu po Italiją tiesiog kojomis ir traukiniais, bet manau, kad Džiugas prie tokios kelionės galėtų prisijungti kiek vėliau. Žinoma, reikia taikytis ir prie vaiko dienotvarkės. Tiesiog gal kažkiek daugiau rūpesčio, nes esi atsakingas nebe už du, o už tris, bet kelionės vistiek lieka kelionėmis. Jos yra nuostabios bet kokiu atveju.  Ir jei labai nori, tai puikiai galima keliauti ir su vaiku. 

Tiesiog, manau, kad tėvai turi nebūti ribot žmonės, turėtų trokšti vaikui daug ką parodyti, o ne pasidaryti taip, kad patiems būtų tiesiog paprasčiau gyventi. Tada vaikystė smagesnė. Pafilosavau truputį. Nebuvo ką veikt.  Gal kai kuriuos mūsų draugus, mėgstančius keliauti, tai paskatins greičiau susilaukti vaikų, nes jie visai ne problema keliauti he he.