Horsholm - Danijos medžioklės ir miškininkystės muziejus

Vartydama Danijos muziejų gidą aptikau, kad vienas įdomus muziejus yra visai netoli, už penketo kilometrų, Horlshome (jei atvirai, aš kolkas nežinau, kaip tie miestų pavadinimai tariami, tariu, kaip rašosi, bet kiek žinau, tai toli gražu teisingo tarimo:)), tad trečiadienio rytą papusryčiavę, pasikinkę dviratį su priekaba iškeliavome apsilankyti Danijos medžioklės ir miškininkystės muziejų.

Viskas pavyko gerai, be jokių paklydimų, štai keli vaizdai iš apylinkių. Ta vieta su ežeru tai gryni Sartai arba man tiesiog tėvynės ilgesys..

Užtaikėm, kad trečiadieniais muziejaus lankymas yra nemokamas.  Muziejų sudaro trys tokie didžiuliai kaimiško stiliaus pastatai. Pirmasis iš jų yra skirtas medžioklei. Tad čia eksponuojama daugybė įvairių amžių ginklų ir gyvūnų iškamšų. Smagu, kad tos, kurias galima liesti yra pažymėtos rankytės ženkliuku ir tikrai vaikams nesunku paaiškinti, ką tada galima liesti, o ko - nevalia. Yra nemažai tokių dėžių, kur vaikai kiša rankas ir nežino ką ras, man visada jos baisokos, Džiugui irgi, Emilei - ne, tad ji visada išbando pirma. Tai vienoj buvo gyvūnų letenos :))

Antrasis pastatas buvo skirtas miškininkystei, sustatyti įvairūs senoviniai rakandai medžiams kirsti, sudėti įvairaus dydžio ir smtorio kelmai ir t.t.

Trečiajame pastate viskas panašiai kaip antrajame, tik čia jau labiau apie šiuolaikinius laikus - mašinos medžiams kirsti, apdirbti, kapoti...

Lauke dar yra didžiulė pieva, su pastoge piknikams, tad sukirtome sumuštinių.

Ai, o muziejus toks yra įkurtas ir būtent šioje vietoje dėl to, kad tos teritorijos, į šiaurę nuo Kopenhagos visada buvo karalių "pramogų" teritorijos. O pagrindinė jų pramoga buvo medžioklė. Tad iki šiol čia daug miškų, tad ir muziejus tame regione.

Oras buvo puikus, tad namo netraukėme, o nutarėme pavažiuoti iki jūros, su viltimi, kad šįkart nereikės sukti ratų jos ieškant, kaip įvyko pirmą kartą. Nuo muziejaus apie penki kilometrai ir jūra. Pravažiavome keletą uostų su daug daug įvairaus dydžio laivelių ir daugybę įvairiausio didingumo vilų vilaičių, į kurias tik žiūrėčiau ir žiūrėčiau, man taip patinka jų skoningas stilius čia ir tai, kad kiekviena skirtinga. Nefotkinu, nes nesu tikra, ar tai labai etiška :)

Emilė apturėjo pogulio priekaboje debiutą. Labai juokinga buvo, vis griuvo užmigusi ant Džiugo, tada sustojome, Džiugas išlipo, o ji užsnūdo ant mano kuprinės. Vis nerado vietos savo galvai.

Pasivaikštinėję traukėme namo vėl kažkokiais ratais ir miškais, kuriuose buvo ką tik paliję. Bet taip va turiningai praleidome praktiškai visą dieną ir grįžom namo laukti Justo. Tokiom dienom ir to ilgesio viso mažiau, nes patikėkit, jo yra ir nemažai. O ir bedarbės statusas savivertės neprideda :)

Visa kita sekasi neblogai, nors ir lėtokai, danai neskuba. Justas grįžo iš Lietuvos, kur radom nuomininkus butui, mašina irgi parduodama, čia jau TURIM internet, su vaikais buvom nusigavę į centrinę Kopenhagą pabaigti tvarkyti mūsų registracijos dokumentų.

Tiesa, mūsų rajone prieš kelias dienas sutikau lietuvę Astą, čia gyvenančią dešimt metų. Pirmas jos klausimas buvo, ar mano vyras IRGI dirba statybose. Tad panašu, reikės dar ir įrodyti, kad mes ir galvas turim :) Neįžeidžiant statybininkų, žinoma.