Justas turėjo savaitėlę atostogų prieš Jonines. Nutarėme jas išnaudoti kelionei po mylimą Lietuvą, juk pripažinkime, nesame matę jos daug, o puolame keliauti po užsienius..
Iš pradžių planavome žymiai įvairesnį turą. Tačiau Asta yra kankinama šienligės, tad geriau jaučiasi tik prie jūros, tad planus teko šiek tiek pakeisti, bet, atostogoms pasibaigus, galime pasakyti, kad veiklos mums tikrai pakako, o kelionė su dviem vaikais ir šunimi nėra iš lengvųjų ir išvis gal netgi sunkiai "atostogomis" pavadinama - labai skirtingos vaikų dienotvarkės, poreikiai, norai, na bet atostogoms besibaigiant, jau įsivažiavome į ritmą, tad dabar tikimės, kad rudeninė mūsų ilgoji kelionė nusiseks..
Taigi, į kelionę leidomės šeštadienį. Neskubėdami nuo Vilniaus pajudėjome Aukštadvario link, kur užkopėmę į piliakalnį pailsėti ir apsižvalgyti. Džiugas buvo itin laimingas, aptikęs žemuogių ir ieškojo jų visur visą kelionę:
Paskui keliavome link Jurbarko, už jo sustojome papietauti prie tvenkinuko. Gana apdergto. Mes į savo keliones imame štai tokią viryklėlę, ji tikrai nepamainomas daiktas - košes ar makaronus galime išsivirti labai greitai ir bet kur.
Jau vakarėjo. Kur nakvoti - neturėjome. Oficialių kempingų Lietuvoje tikrai nedaug, tuo labiau tam Lietuvos gale, kuriame atsidūrėme vėliau (ties Šilute). Nepadėjo net mūsų apsiginklavimas "internetais" - nieko neradome. Tačiau sustojome aikštelėje prie praktiškai nusitrynusio žemėlapio ir ten labai labai neryškiai pažymėtą radome stovyklavietę/poilsiavietę Šilininkuose, praktiškai "ant sienos".
Buvome puikiai priimti su visais patogumais už 25lt parai visai šeimai - nušienauta žolė, paplūdimys su liepteliu, virtuvėlė, tualetai, dušai.. Na, čia su palapine, į namukus mes nepretendavom:
Išsimiegojom gana karališkai ir ryte patraukėme iki Rusnės, į kurią praktiškai pažvelgėme tik per langą ir pasiekėme Uostadvario miestelį su nediduku uostu ir nebeveikiančiu švyturiu, į kurį galima užlipti. Tai yra kraštas, kuris užliejamas potvynių, tad būtent Uostadvaryje buvo pastatyta dabar jau neveikianti vandens pakėlimo stotis. Matysite ją nuotraukose - toks senovinis namelis virš vandens:
Toliau mūsų kelionėje - Mingės (Minijos) miestelis, vadinamas Lietuvos Venecija, nes žmonės gyvena dviejose upės pusėse ir susisiekia laiveliais. Yra 19 namų. Graži vieta, tvarkoma, tiesiami pasivaikščiojimo takai palei upę:
Vakare atsidūrėme Palangoje. Bet apie ją - kitame įraše, kuris pasirodys netrukus :)
Iš pradžių planavome žymiai įvairesnį turą. Tačiau Asta yra kankinama šienligės, tad geriau jaučiasi tik prie jūros, tad planus teko šiek tiek pakeisti, bet, atostogoms pasibaigus, galime pasakyti, kad veiklos mums tikrai pakako, o kelionė su dviem vaikais ir šunimi nėra iš lengvųjų ir išvis gal netgi sunkiai "atostogomis" pavadinama - labai skirtingos vaikų dienotvarkės, poreikiai, norai, na bet atostogoms besibaigiant, jau įsivažiavome į ritmą, tad dabar tikimės, kad rudeninė mūsų ilgoji kelionė nusiseks..
Taigi, į kelionę leidomės šeštadienį. Neskubėdami nuo Vilniaus pajudėjome Aukštadvario link, kur užkopėmę į piliakalnį pailsėti ir apsižvalgyti. Džiugas buvo itin laimingas, aptikęs žemuogių ir ieškojo jų visur visą kelionę:
Paskui keliavome link Jurbarko, už jo sustojome papietauti prie tvenkinuko. Gana apdergto. Mes į savo keliones imame štai tokią viryklėlę, ji tikrai nepamainomas daiktas - košes ar makaronus galime išsivirti labai greitai ir bet kur.
Jau vakarėjo. Kur nakvoti - neturėjome. Oficialių kempingų Lietuvoje tikrai nedaug, tuo labiau tam Lietuvos gale, kuriame atsidūrėme vėliau (ties Šilute). Nepadėjo net mūsų apsiginklavimas "internetais" - nieko neradome. Tačiau sustojome aikštelėje prie praktiškai nusitrynusio žemėlapio ir ten labai labai neryškiai pažymėtą radome stovyklavietę/poilsiavietę Šilininkuose, praktiškai "ant sienos".
Buvome puikiai priimti su visais patogumais už 25lt parai visai šeimai - nušienauta žolė, paplūdimys su liepteliu, virtuvėlė, tualetai, dušai.. Na, čia su palapine, į namukus mes nepretendavom:
Išsimiegojom gana karališkai ir ryte patraukėme iki Rusnės, į kurią praktiškai pažvelgėme tik per langą ir pasiekėme Uostadvario miestelį su nediduku uostu ir nebeveikiančiu švyturiu, į kurį galima užlipti. Tai yra kraštas, kuris užliejamas potvynių, tad būtent Uostadvaryje buvo pastatyta dabar jau neveikianti vandens pakėlimo stotis. Matysite ją nuotraukose - toks senovinis namelis virš vandens:
Toliau mūsų kelionėje - Mingės (Minijos) miestelis, vadinamas Lietuvos Venecija, nes žmonės gyvena dviejose upės pusėse ir susisiekia laiveliais. Yra 19 namų. Graži vieta, tvarkoma, tiesiami pasivaikščiojimo takai palei upę:
Vakare atsidūrėme Palangoje. Bet apie ją - kitame įraše, kuris pasirodys netrukus :)
3 comments:
Esu tiesiog priblokšta Jūsų drąsos, netgi avantiurizmo, su mažais vaikais keliauti, kai net nelabai žinote, kur galima pernakvoti. Nors juk esame per daug pripratę prie patogumų, garantijų.
Aišku viena: Jūs labai pasitikite vieni kitais ir galite sėkmingai ištverti visokiausius nuotykius. Sėkmės.:)
Dėl tų nakvynių tai nesijaudinam, juk Lietuva tokia nedidelė, kad blogiausiu atveju galima grįžti į namus :) Ačiū už gerus žodžius.
Ai,tai jūs ir dviračius savo vežėtės..:) Malonu, kad Emilė geltonąjį sijoną nešioja:))
Post a Comment