Mes gyvename Danijoje

Sveiki blog’o skaitytojai, draugai, giminės, artimieji ir prijaučiantieji. Pagaliau pagaliau po ilgo laiko tarpo turiu vilties rasti laiko ir atnaujinti mūsų jau pelėsiais apaugusį dienoraštį. Tuo labiau, kad reikia pristatyti pasikeitimus, įvykusius Lipnickų šeimos gyvenime.

Nuo šių metų gegužės dešimtosios dienos mes visa daili šeimyna gyvename Kopenhagoje, Danijos sostinėje. Persikraustymo planas buvo dėliotas ir perdėliotas daug kartų, reikėjo atlikti daugybę paruošiamųjų darbų - patogiai susikrauti daiktus į dėžes, sutvarkyti butą, paruošti jį naujiems nuomininkams, suplanuoti kelionę. Tiek darbų, kad psichologiškai tam pasiruošti laiko nebuvo, tad yra kaip yra.

Viskas vyko taip. 

Išvakarėse dar “apženyjome” Vytautą su Greta, o gegužės dešimtąją Justo tėvai su mūsų vaikais pajudėjo link Klaipėdos, kur sėdo į per naktį plaukiantį keltą, judėjo link Švedijos, Karlshamo, iš kurio mašina neskubėdami keliavo Kopenhagos link, pas mus.

Tuo tarpu mes su Justu ir Guglu anksti anksti ryte išvykom iš namų mūsų mašina ir priekaba. Vairavom pasikeisdami kas porą valandų per Lenkiją. Vokietiją iki Rostocko. Iš ten naktiniu keltu persikėlėme į Gedsterį Danijoje, kelte taip nusnūdom, kad sunku buvo atsibusti ir važiuoti toliau, tad tas naktinis kelias per Daniją, jau pati pati pabaiga iki švintant, buvo bene sunkiausias..Nuotraukų iš šios dalies nėra. Kelionė truko lygiai parą.

Pirmadienio ryte pasiekėm savo naujuosius namus Birkerod priemiestyje, tolokai nuo centrinės Kopenhagos.Tik atvažiavę lūžom, niekas nerūpėjo, bet ryte gana anksti atsikėlėm, nes reikėjo siaubt IKEA, kol vaikai nebuvo pristatyti. Tą mudu ir padarėme. Ir ačiū IKEA, kad ji yra, jei ne ji, aš neįsivaizduoju, kada būtume bent minimaliai apsistatę butą, nes jis mums įsikeliant buvo tuštut tuštutėlis. 

Tad praktiškai per pirmadienį ir antradienį apsistatėm butą ir susidėliojom daiktus taip, kad galima gyventi. Trūksta tik smulkmenų, iš didesnių daiktų - sofos, bet ją puikiai atstoja iš Lietuvos atsigabenti lietuviški sėdmaišiai. Iš Lietuvos dar gabenomės vaikų lovas ir vieną lentyną, daugiau jokių baldų, tik daiktus. Čia va šiek tiek vaizdų iš namų:

Pirmieji įspūdžiai kolkas kuo geriausi - pirmiausia, tai man visai patinka poilsis nuo kompiuterio, kalendoriaus, krūvos failų su sąrašais, ką reikia atlikti.  Antriausia - fainas miestas, nuomonė nepasikeitė, o mūsų rajonas (Birkerod) - puikus. Labai ramus, saugus, gražus ir žalias. Šalia yra kažkokia policininkų akademija, prie pat - bent keli darželiai, kurių vaikai lauke būna beveik nuolatos, jaukūs nameliai su IKEA’iniais interjerais, malonūs žmonės, bet tokie nepernelyg malonūs, saugantys savo erdvę. Kažkokie jie visi ramūs, atsipūtę atrodo, tad ir mes tikimės tokiais tapti :)

Susipažinti dar su niekuo labai nespėjau, spėjau tik save ir vaikus užregistruoti gyvenimui čia, registracija įvyks per keletą dienų, tada bus galima atsidaryti banko sąskaitą, rašyti vaikus į darželį, man užsirašyti į kalbos kursus (kalba - kosminė visiškai) ir t.t. - t.y. pradėti gyvenimą čia.

Iš neigiamesnių dalykų - kainos didelės, miesto centras - tolokai, tad svečiams reikėtų pasitaupyti išsilaikymui ir transportui. bet visada laukiam svečių, sofą tikrai kažkada nusipirksim. Čia šiek tiek fotkių iš apylinkių prie pat mūsų namų, čia va štai parkelis prie pat pat namų:

Mūsų butas ties tuo bokštu maždaug:

Va čia namas mūsų - kairėje praktiškai visi tie langai, kurie matosi, pirmame aukšte:

Čia vaikų darželis su aptverta teritorija:

Tai kolkas tokie pirmieji įspūdžiai, rašau, nes žinau, kad daugeliui rūpi. Artimiausiu metu Justas varo atgal į Lietuvą su mašina, ją ten parduoda ir išnuomoja butą bei parskrenda atgal. Tada jau gyvensim. Man iki pilnos laimės kolkas labiausiai reikia priekabos prie dviračio, kad galėčiau susisodinti abu vaikus ir tyrinėti apylinkes bei chillinti. Su darbu neskubėsiu, perdaug įtampos turėjau paskutinį pusmetį.

Tai tiek. Jau pasiilgau visų. Gerai, kad yra internetai, kurie mažina atstumą visada.