Mėnuo Danijoje

Sveiki, štai jau lygiai mėnuo kaip mes gyvename Danijoje, netoli Kopenhagos, Birkerod priemiestyje. Pagalvojau, kad reikia aprašyti pirmojo mėnesio įspūdžius.

Mums sekasi neblogai. Justas toliau sėkmingai dirba, darbe yra vertinamas ir gerbiamas.  

Vaikai nuo liepos pirmosios pateko į iš pirmo žvilgsnio tikrai puikų darželį. Gaila, nebuvo vietos tame, kuris yra už trijų šimtų metrų nuo vietos, kur gyvename, bet manau, kad Danijos darželiai visi neblogi, tik vežioti gal kiek sudėtingiau bus. Na, mums visada visur su darželiais “sekasi”. Džiugui realiai liko metai darželio, jei liksim Danijoje, nes nuo tų metų, kai sukanka šešeri, vaikai jau eina į mokyklą, būna tokie paruošiamieji metai, bet jau mokyklos patalpose. Kolkas “atostogaujam” - ilgai miegam, paskui veikiam daug visko lauke, tyrinėjam.

Aš nedirbu ir darbo dar itin aktyviai neieškau, kol vaikų į darželį neišleidau. Bet žinau, kad su tuo bus LABAI sunku. Dėl kalbos. Į kurios kursus negaliu užsirašyti irgi, kol vaikai neina į darželį, tad viskas yra užsuktas ratas :) Tai birželį būnu su vaikais, ilsimės, žaidžiam, piešiam, keliaujam, stebim aplinką, o paskui jau pagalvosiu ir apie save, nes dirbti aš be proto noriu, nesu sutverta būti su vaikais kiauras paras. Tai aš bandau sportuoti (plaukioti, bėgioti minimaliai ir pasportuoti sporto aikštelėj šalia namų), galvoti veiklas vaikams, tyrinėti apylinkes ir tiesiog dievinu stebėti aplinką, skaityti apie Daniją ir danus, viską krautis į galvą, iš to gimė mano kitas blog’o įrašas, kuris pasirodys iškart po šio, gal rytoj. Iki šiol tam niekad neturėjau laiko. Į darbą tarsi noriu, bet tuo pačiu norisi, kad galva nuo darbinių reikalų kiek pailsėtų. Dar labai mėgstu lankyti blusturgius gretimuose miestukuose.

Pirmas porą savaičių man buvo labai sunku psichologiškai susitaikyti su tuo, kad sėdžiu su vaikais, neturiu čia draugų, nepžįstu miesto, nemoku kalbos.. Bet mėnesiui praėjus galiu pasakyti, kad savijauta ir nuotaka gerėja ir viskas po truputį yra sutvarkoma. Tik manau, kad čia turėsiu šeimą, o draugai ir artimieji liks toliau, tie seni, tikrieji, lietuviški, nemoku susirasti naujų draugų, todėl man tikrai pakaks senųjų, patikrintų, kad ir per atstumą. O ir danai nelinkę draugauti labai lengvai, tikri šiauriečiai.

Taigi, atvykę įsikūrėm butą taip, kad įmanoma gyventi, tad viskas atrodo dabar daugmaž šitaip:

Nelabai turim kėdžių prie valgomojo stalo:

Ir sofos bei kilimų neturim:

Kai gyventi jau buvo galima, pradėjom tvarkytis leidimo gyventi čia dokumentus, kas irgi ne iš pirmo karto vyko sklandžiai. 

Iš pradžių nuvykom į vietinę savivaldybę, kur supildėm mano ir vaikų dokumentus ir galvojom, kad viskas, nes mes tiesiog lengviau čia patekom, nes čia jau legaliai gyvena Justas. Bet, pasirodo, trūko vieno dokumento, kurį turim gauti International centre Kopenhagoje. Ir tai vis turėjom atidėlioti dėl - pasitaikiusių laisvų dienų, savaitgalių, netinkamų darbo valandų ir t.t., ilgo kelio iki ten. Na bet pagaliau su vaikais išsirengėm į kelionę (dar neturėjom mašinos) ir praleidus ten kone pusdienį gavom, ko reikia, o vaikai vos nenuvertė pastato. Tada turėjom vėl grįžti į savo savivaldybę, kurios darbo laikas irgi toks įvairus, kad mes pataikėm tik iš kažkelinto karto :) 

Na ir pagaliau praėjusią savaitę paštu gavom savo CPR numerius, kas reiškia, kad jau esam pilnaverčiai gyventojai ir turėdamas tą numerį tu viską čia gali turėti - banką, daktarą, darželį, biblioteką ir t.t. ir viskas labai patogiai daroma internetu, tad tuos darželius tą pačią dieną ir susitvarkėm :)

Šalia viso to mes tiesiog atostogaujam - važinėjam dviračiu po apylinkes, toliau pavažiuojam su mašina, nukeliaujam prie jūros, kurią dievina vaikai, man dar vėsoka, o jie jau lenda vandenin, einam šalia į mišką kartais visam pusdieniui, perkam ledus ir guminukus, vedžiojam Guglą, einam į baseiną, lankom muziejus, kai blogas oras ir pilis bei gamtos grožybes, kai geras, laukiam iš darbo grįžtančio Justo ir t.t. Taip ir gyvenom šį mėnesį, dabar jau toliau tęsim buto įkurimą, nes dar kai ko trūksta, ruošimės į darželį, ieškosiuos darbo po truputį, užsirašysiu į kalbos kursus ir lauksim pirmųjų savo svečių čia, sportuosim ir vasarosim :)

Daugiausiai nuotraukų iš mūsų kasdienybės dedu į INSTAGRAM'ą

Ko labiausiai pasiilgstu?

1. žmonių, kuriuos ten palikom. Visų.
2. varškės sūrelių.
3. vonios, nes turim tik dušą.

Kitame blog’o įraše rasime mano atradimus apie šalį, gyventojus, tai, ką perskaičiau, pamačiau ir t.t. Iki!

Atostogų pabaiga..

Pasibaigus mūsų poilsiui Gravedonoje, pasileidome į ilgą kelionę Lieuvos link. Ketvirtadienį anksti ryte susikrovėm į mašiną miegančius vaikus ir dar su tamsa patraukėme Miuncheno link, per NUOSTABIUS Šveicarijos kalnus:

Apie pietus pasiekėme Miuncheną. Justas mums užsakė vietą visiškai „hipiškame“ jaunimėlio kempinge, kur mes su savo vaikais tikrai išsiskyrėm iš minios – ten nebuvo nei namukų jaukių nei vietų kemperiams, tik palapinėms. Savo atsivežtoms arba galima pirkti vietą tokioj didelėj didelėj palapinėj. Vietą ant žemės, ta prasme. 

Čia jau buvo vėsoka, bet naktį nesušalome, nes turime itin kokybiškus kilimėlius ir miegmaišius. Be to, guodė mintis, kad tai jau paskutinė naktis palapinėje iki kito pavasario :)) 

Pasistatę palapinę patraukėme į miesto centrą, man pataikėme į žymųjį Oktoberfestą. Daug laiko mes neturėjome, tad nuvykę į centrą tik truputį po jį pasižvalgėme. Nuotraukų nedaug, nes nuo fotografavimo man jau buvo, švelniai tariant, bloga:

O tada susiradome vietą, kur vyksta Oktoberfestas - tikras rojus alaus gerbėjams. Na ten tikrai gana įdomu, daug gėrybių, alaus, neblaivaus jaunimo, daug žmonių apsirengę tautiniais bavariškais kostiumais, didžiuliai atrakcionai. Bet reikia ten be vaikų nueiti, nes tikrai DAUG žmonių. Ir matosi, kad tas tris savaites vokiečiai tik šia fiesta ir gyvena: 

Vakare grįžom į kempingą, numigome ir dar su tamsa patraukėme Varšuvos link. Vokietijos pabaigoj dar nusipirkome išsvajotą dulkių siurblį! Atstumą važiavom visą dieną, apie 1000 km, tai viešbutyje Varšuvoje jau atsiradome labai vėlai ir tai buvo viena sunkesnių kelionės dienų. Na ir šeštadienį gana nesudėtingai vakarop pasiekėme Lietuvą, Vaiguvą, kur atsiėmėme Guglą ir NAMUS!O čia mūsų laukia iš UK grįžęs Justo brolis ir nauji gyvenimo iššūkiai :)

Taigi, apibendrinimui, tokie dalykai:

• Buvo aplankytos 9 šalys, kai kurios išsamiai, kai kurios – minimaliai:

Lenkija,Čekija, Austrija, Italija, Prancūzija, Monakas, Šveicarija, Vokietija. Viso: 6000 km!

• Visai šeimai bendru sutarimu labiausiai patikę dalykai:

Florencija, 

Genujos akvariumas, 

LEDAI visur ir visada ir visokių skonių, 

Monakas, 

Miniatiūrų muziejus  prie Lugano 

Poilsis prie Komo ežero viloje.

• Didžiausi sunkumai:

Ilgos kelionės automobiliu, ypač per kalnus, kai visą dieną įveikinėji pakankamai trumpą atstumą;

Visų kelionės dalyvių veiklų suderinimas;

Palapinės statymas kiekvieną vakarą ir jos ardymas rytais;

Poilsio trūkumas;

• Pagrindinės išlaidos:

Iki 30 eurų visai šeimai nakvynė kempinge nakčiai,

Degalai – naudinga pasidomėti kainomis įvairiose šalyse ir piltis ten, kur pigiau.

Kelių vinjetės, jei norima keliauti autostradomis.

Maistas, ledai, vynas.

Lankytini objektai – muziejai, pramogų parkai, akvariumai. 

• Maistas:

Makaronai, konservuoti pomidorai, vanduo, sultys, vynas, alus, košės, jogurtas, uogienė, tunas, pica, dešrelės, kiaušiniai virti ir kepti, kava, arbata, ledai. Trūko mėsos, nes ji brangi ir nebuvo kaip išsikepti. 

• Patarimai:

Daug neplanuoti, nes planai gali sužlugti keliaujant su vaikais. Bet verta susirasti kempingus apytikrėse sustojimo vietose, kad nereikėtų blaškytis, verta pasidomėti pravažiuojamais miestais ir įdomybėmis juose. Viso kito – neplanuoti ir veikti tai, kas išeina! Italijoje dar verta mokėti pagrindines frazes itališkai. 

• Pagrindinė išvada: mums reikia dabar kemperio. Jis tinka mūsų gyvenimo būdui ir tada į keliones galima lengviau būtų pasiimti ir Guglą.

 Ačiū skaičiusiems :*