PIRMOJI DIENA: kelionė Kopenhaga / Doha / Kvala Lumpūras / Kota Kinabalu

Bandau rašyti pirmąjį įrašą apie mūsų kelionę. Viskas prasidėjo Kopenhagoj, kur pridavę savo tris lagaminus, sėdome į Qatar avialinijų lėktuvą, skraidinantį į Kataro sostinę Dohą. Skrydis truko apie šešias valandas ir tikrai neblogai pavyko, numigome visi, nes buvo jau naktis mūsų laiku.

Katare buvom tik oro uoste, jis tikrai labai erdvus ir modernus, buvo veiklų vaikams, tad trys valandos kažkaip visai net ir neprailgo.

Maždaug nuo Kataro prasidėjo aplinkinių beprotiškas dėmesys Emilei, kuri yra šviesiaplaukė mėlynų akių. Dažnas ją paglosto, beveik kiekvienas nusišypso, moterys labai dažnai šnekina angliškai. Ji būna pasimetus, bet bandau aiškinti, kad ji jiems įdomi, nes yra išskirtinė Azijos kontekste.

Taigi, toliau. Katare sėdom į kitą lėktuvą, skraidinantį į Kvala Lumpūrą, aštuonios valandos jau gana prailgo, Emilė lėktuve visokius gėrimus išpylė šimtą milijonų kartų, abudu peržiūrėjo visus ten teikiamus filmukus ir suvalgė visą patiektą maistą ir skrydžio pabaigoj jau sunkiai laikėsi ir zyzė. Lėktuvas nusileido pavėlavęs, o mes turėjom keturiasdešimt minučių spėti į trečiajį savo skrydį, į Kota Kinabalu. Mus išlipusius iš antro lėktuvo pasitiko, tad viskas buvo daug greičiau, visur palydėjo, nereikėjo patiems ieškoti kelio milžiniškame oro uoste, bet viskas užtruko, nes reikėjo ir muitinę praeiti ir patikrą, o Džiugas buvo nusikalęs ir visur voliojosi ant grindų, aš jau maniau, kad jį jau išvarys iš šalies ką tik atvykusį. Bet spėjom, tik jau nenufotkinau nieko :))

Kota Kinabalu antrą valandą nakties pasitiko nuotykiais, nes mes į lėktuvą tai taip, spėjom, bet mūsų lagaminai tai ne. Pražiūrėjom akeles laukdami jų ant to besisukančio lagaminus atiduodančio rato vidury nakties tuščiame oro uoste.. Bet paskui užpildėm visus reikiamus popierius ir kadangi skrydžiai iš Kvala Lumpūro į Kota Kinabalu yra dažni, tad lagaminus atgavome jau kitą rytą tiesiai į viešbutį. Bet mes buvom tokie nusikalę, kad mums buvo dzin, jog mes tą pirmą naktį be rūbų, be dantų šepetukų ir t.t.

Sėdom į taksi, bandėm prisipratinti, kad eismas vyksta kita gatvės puse, pasiekėm viešbutį, kurį buvom užsirezervavę, bet ten budintis, miegantis ir angliškai nešnekantis sargas pasakė, kad viešbutis yra FULL ir nieko su juo daug nepasiaiškinsi. Mes nusikalę, aš nešu kuprinę ir miegantį Džiugą, kuri ne toks jau ir mažas, Emilė laksto po naktinę miesto gatvę, pilną šiukšlių ir tvankumos (gal ir gerai, kad tų lagaminų nereikėjo temptis dar), tokia štai atostogų pradžiai, bet tikimės, kad viskas pagerės!

Išsimiegojom viešbutyje miesto centre ir leidomės į neįpareigojantį turą po Kota Kinabalu miestą. Anot mūsų kelionių knygos, tai miestas su nedideliu centru ir gražia pakrante, keliais prekybos centrais ir aktyviu naktiniu gyvenimu bei geru maistu. Tai miestas, į kurį smagu atvykti baigiantis kopimo į kalną ekspedicijai ar po gyvenimo laukinėse džiunglėse, prieš grįžtant namo, išlenkti Tiger alaus, sukirsti lėkštę vietinio maisto ir pasimėgauti karaoke. Tai pirmas ir paskutinis didesnis miestas mūsų kelionėje.

Visų pirma reikėjo vaikams papasakoti apie EISMĄ. Paskui prasiėjom pakrante, kuri kupina visokių turgų turgelių su visokiais kvapais nuo kurių dažnai raukia nosį. Visko gausu ir gana pigu.

Tada kopėm į kalną per minimalias džiungles iki tokio bokšto, nuokurio puikiai matyti miestas. Puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo.

Finale prasiėjom naktinį turgų (mama, tau patiktų ten pafotkinti, tokie gausūs prekystaliai ir tiek personažų. Pavyzdžiui, vaisių ir daržovių turguj tarp preklystalių sėdi siuvėjai vyrai ir siūva rūbus su siuvimo mašinomis).

Ko neišbandėm, bet turėjau išbandymų sąraše, gal bus aktualu kam nors:

• Heritage pasivaikščiojimas su gidu: http://kkheritagewalk.com
• Sabah muziejus: https://www.tripadvisor.com/Attraction_Review-g298307-d1897763-Reviews-Sabah_State_Museum-Kota_Kinabalu_Kota_Kinabalu_District_West_Coast_Division_Sabah.html
• Akvariumas: http://www.sabahtourism.com/destination/aquarium-marine-museum

Ryt paliekame Kota Kinabalu ir leidíamės tyrinėti salos. Negaliu sakyti, kad norim likti šiame mieste. Po ramios ir apytuštės Danijos mums buvo šoko. Tikrai viskas yra kitaip, pradedant tuo, kad reikia turėti krūvas grynųjų, baigiant tuo, kad čia esi visiškai išskirtinis pagal viską - ūgį, aprangą.. Emilė nebėra patenkinta tuo dėmesiu, kartais jis tikrai aktyvus, virstantis į tikrų tikriausią žandukų žnaibymą.. 

P.S. jei kažkas domina labiau, klauskit komentaruose.

Malaysia - here we come!

Šiemet mes kažkaip prisiminėme, kad senokai turėjome rimtesnes atostogas. O ir Justas buvo netikėtai radęs tikrai gerą pasiūlymą į Balį. BET, nusipirkę kelionę kažkodėl praradom motyvaciją ten važiuoti - įtarėm, kad mums ten bus per daug turizmo ir norisi kažko kito, o jei tiksliau - džiunglių ir paplūdimių, visiškai laukinės gamtos.

Tad ir vėl prisiminėm Malaiziją, kurios žemyninėje dalyje buvom per savo medaus mėnesį ir norėjosi grįžti, tik šįkart į kitą šalies dalį - Borneo saloje. Pakako vieno vienintelio straipsnelio apsispręsti, jei norite paskaityti: http://says.com/my/lifestyle/why-sabah-is-the-jewel-of-southeast-asia

šaltinis: http://says.com/my/lifestyle/why-sabah-is-the-jewel-of-southeast-asia

šaltinis: http://www.amazingborneo.com/

Borneo yra trečioji pagal dydį sala pasaulyje ir ją dalijasi trys valstybės - Malaizija, Indonezija ir Brunėjus. Mes šiai kelionei renkamės Malaizijos dalį, Sabah regioną, pažymėtą raudonai:

Jis ypatingas keliais dalykais:

• Kinabalu viršukalnė;
• Orangutangų rezervatai;
• Kinabatang didžiulė upė;
• Daug daug laukinių džiunglių;
• Mieli paplūdimiai su galimybe nardyti.
• Kota Kinabalu miestas.

Notim visa tai pamatyti, tad mūsų planas atrodo daugmaž taip:

Išvykstame labai netrukus. Aš tikrai pasitaikius galimybei rašysiu blog’o įrašus. Neaišku, kaip ten bus su internetu, bet bet kokiu atveju kaupsiu juos kompiuteryje, tad laukit žinių iš mūsų.

To be continued...

Pirmasis semestras - baigtas

Kas žino, kas nežino, bet nuo šių metų vasario mėnesio aš pradėjau studijuoti po 7 metų pertraukos. Visada jaučiau, kad noriu dar pasimokyti, kad iš lietuviškų studijų negavau tiek, kiek norėčiau gauti, kad viską ką moku, išmokau savarankiškai dirbdama puikiose lietuviškose web agentūrose, tad pagalvojau - kodėl ne dabar? 

Atvykus į Daniją ir bandant ieškoti panašaus darbo supratau, kad čia mano lietuviška patirtis ir lietuviški mokslai nieko nereiškia, kad visi turi magistro laipsnį ir jei turi tik bakalaurą stovi eilės gale ne tik PO visų danų, bet ir tarp magistro laipsnį turinčių užsieniečių. 

Trečias dalykas padėjęs apsispręsti buvo tas, kad radau sau tinkamą programą (E-Business), kuri prasidėjo man labai tinkamu metu, o stojamieji nebuvo sudėtingi - tereikėjo išlaikyti anglų kalbos testą, pateikti praėjusių studijų diplomą (o mano pažymiai toli gražu nebuvo idealūs) ir parašyti motyvacinį laišką. Priimti buvo 85 studentai. Visi iš labai įvairių sričių - nuo programuotojų ir dizainerių iki filologų ar personalo atrankos specialistų. Ir sakyčiau pusė grupės yra danai, o pusė - užsieniečiai.

Pirmąsias studijų dienas turėjome pristatomąsias konferencijas apie tai, kaip viskas vyks, bet tai buvo vienintelės dienos, kai gavome kažkokio dėmesio, informacijos ir atsakymų į klausimus. Visais kitais atvejais turėdamas klausimą ar kokią situaciją turi pats susirasti į ką kreiptis ir esi siunčiamas nuo vieno prie kito. Bet mes magistrantai, nebe vaikai, mokam. 

Pirmą semestrą visi mokėmės privalomus dalykus, jis toks tarsi bendrinis, įvedamasis:

• JAVA programavimas (bet tie,  kas yra turėję programavimo kursą prieš tai, galėjo jį pasikeisti į kokį kitą techninį kursą);
• ES Interneto teisė;
• Strateginiai įrankiai e-versle.

Kiekvieno dalyko turėjome paskaitas kartą per savaitę, prieš kiekvieną paskaitą turėdavome nemažai skaitinių, o po paskaitų komandinio darbo, nes kiekvienam dalykui turėjome komandas ir semestro gale turėjome priduoti grupinį darbą/projektą. Semestro pabaigoje dar turėjome 4 savaičių projektą teisės tema, kurį darėme komandoje. Tad semestro pabaigoje laikėme keturis egzaminus. Iš tikro tai visiškai “full time” studijos, bet įmanoma turėti ir darbą ne pilnu etatu šalia to. 

Šios studijos ypatingos ne tik tuo, kad į jas jungtis galėjo bet kokių sričių specialistai, bet ir tuo, kad jos labai savarankiškos ir nuo antrojo semestro kiekvienas studentas gali jas pakreipti bet kokia norima linkme, tik būtinai turi turėti susiplanavęs išlaikyti dar bent vieną verslo ir bent vieną techninį kursą per likusias studijas. Dauguma krypsta į verslo pusę, labai nemažai nori kurti savo įmones. 

Tad nuo antrojo semestro studentai gali rinktis ką nori iš visų universiteto siūlomų kursų. Viskas labai savarankiška, individualu ir savo grupiokų kai kuriose paskaitose gali net nesutikti, o kadangi esi jau susidraugavęs, tai darosi vis sunkiau burti komandas, nes reikia ieškoti vis naujų pažinčių. 

Didžiausi iššūkiai pirmajame semestre man buvo turbūt trys:

• privalomieji (žinoma, ne visi) dalykai nebuvo man asmeniškai įdomūs ir kai nemanau, kad panaudosiu juos, tuomet motyvacijos mokytis, daryti projektus ir laikyti egzaminus yra mažokai;
• komandinis darbas - tai yra labai daniška - amžini susitikimai,pasitarimai ir nuolatinis darbas komandoje, kas po lietuviškų studijų man buvo staigmena. Nebuvo lengva susirasti komandas, kai esi už visus daug vyresnė, su kitokia patirtim, gyvenimo situacija, net kitokia dienotvarke, pilietybe ar kalba. Bet viskas gavosi kažkaip savaime ir po pirmojo semestro viską perpratau, gal padėjo tai, kad darbe komandinis darbas man nebuvo svetimas. Tiesiog čia viskas dar kiek kitaip. Mes net magistrinį darbą turėsime rašyti poromis.
• egzaminai žodžiu - nebuvau tokių turėjusi, o danai dirba ties tuo nuo  paauglystės dar vidurinėje mokykloje, o egzaminai žodžiu tokių dalykų kaip teisė ar programavimas, su specifine terminologija ir panašiai tikrai nėra lengvas reikalas. Bet išlaikiau, kad ir kaip man buvo nelengva, man tuose egzaminuose trūksta konkretumo, konkrečių klausimų, į kuriuos galima konkrečiai atsakyti, o ne išvedžiojimų kažkaip aplink. Realiai gali nieko nesimokyti ir neskaityti, jei moki gerai malti liežuviu, gausi geriausius balus. Bet ketvirtas egzaminas jau ėjosi geriau, turiu viltį, kad antrajame semestre bus dar geriau.

Manęs daug kas klausia, ar patinka ir ar nesigailiu. Tai taip, nors ne viskas taip idealu ir dailu kaip galbūt įsivaizdavau, bet man patinka ir džiaugiuosi, nes tai man padeda nesėdėti namuose ir nesigraužti, kad nesusirandu darbo, tuo pačiu padeda neatsilikti nuo taip sparčiai besikeičiančios rinkos, padeda plėsti pažinčių ratą (geriausiai sutariu vis tik su danais, gal aš praėjusiam gyvenime buvau danė, man jie tokia artima tauta) ir daniškas išsilavinimas, manau, padės man praverti daugiau potencialių darbdavių durų. Viso to pakanka, kad džiaugčiaus ir matyčiau tame prasmę.Taip pat, metai čia nebuvo lengvi niekam mūsų šeimoje, mokydamasi, o ne dirbdama full-time aš turiu laiko pabūti su vaikais, daug su jais kalbėti, žaisti, padėti integruotis ir dar ramiai sau mokytis danų kalbos, viską spėju, netgi jaučiuosi gana užimta.

Keli šiaip praktiniai pastebėjimai:

• studentai gauna studento pinigus - danai gauna juos be jokių išlygų, užsieniečiai turi dirbti penkiolika valandų per savaitę, norėdami juos gauti. Mano situacija (Danijoje legaliai dirbančio užsieniečio sutuoktinė) yra prilyginama danams, tad man dirbti nereikia, o studento pinigus gaunu ir susimoku už vaikų darželius ir mokyklas. Argi negražu - mokslas už mokslą :)
• studijos Danijoje tikrai kokybiškos ir pasirinkimas labai didelis - nuo techninių universitetų iki verslo ir dizaino ir t.t. Vienas viso to minusas ir labai didelis - brangus pragyvenimas. Kitas minusas - yra ŽIAURIAI sunku susirasti būstą gyvenimui čia, net jei turi pakankamą biudžetą. Reikia pažinčių, pažinčių, pažinčių. Ir pinigų, pinigų, pinigų/ 

Kas man labiausiai patinka, tai pati aplinka kurioje mokomės - campus. Tad įdėsiu daugiau nuotraukų, kad matyti kokioj aplinkoj sukuosi:

Daugiausiai paskaitų vyksta trijuose pastatuose, bet Copenhagen Business School turi jų dar daugiau, po visą Kopenhagą. Čia Dalgas Have - labai didelis, pats ramiausias ir balčiausias, kolkas nesuprantu, ar jis man patinka - kai noriu ramybės, renkuosi jį pasimokymui, bet jaučiuosi kaip ligoninėj. Čia aš prieš egzaminą, sukandusi dantis iš streso:

Kitas pastatas (šis man patinka turbūt labiausiai) vadinamas Kilen (pavadinimai yra pagal gatves, kuriose jie įsikūrę), jis man atrodo pats moderniausias ir man mieliausias:

Na o čia yra centrinis pastatas - Solbjerg Plads - jame vyksta gausiausios paskaitos, didžiausi renginiai ir jis nuolat zyzia kaip avilys, nuotraukos darytos vasarą, tai dūzgimo nesimato:

Jei turit klausimų, klauskit komentaruose.

Emilei - ketveri

Mergaitė, kuri susiranda draugų kiekviename žingsnyje, nepaisant amžiaus, lyties, tautybės. 

Mergaitė, kuri visada apsikabina ir pasibučiuoja ir pirma eina susitaikyti. 

Mergaitė, kuri mato džiaugsmą šliaužiančiame kirmine, nukritusioje gilėje ir pro šalį skrendančiame paukštyje. 

Mergaitė, kuri jau dabar turi daugiau diplomatijos ir derybų igūdžių nei dažnas suaugusysis. 

Mergaitė, kuri mylį brolį ir pasiduoda jo idėjoms taip, kad jam sunku bus susirasti labiau atsidavusią žmoną. 

Mergaitė, kuri nespjauna nei į lėles, nei į vandens pistoletus. 

Mergaitė, kuri moka būti užsispyrus kaip ožka, taip mokydama spręsti situacijas kuo originaliau kaskart. 

Mergaitė, kuri sugeba arabiškai kalbantį vaiką paversti savo geriausiu draugu kalbėdama su juo lietuviškai. 

Mergaitė, kuriai mama yra gražiausia pasaulio moteris. Žinoma, po jos pačios ir jos lėlių. 

Mergaitė, kuri tyliai atsėlina į lovą ir apkabina stipriausiai pasaulyje.

Emile, ačiū, kad kasmet vis daugiau iš tavęs išmokstam. Labiausiai - optimizmo, švelnumo ir meilės.

Džiaugiuosi, kad tave davėm sau ir pasauliui. 

Su gimtadieniu. Tillykke!