Showing posts with label family. Show all posts
Showing posts with label family. Show all posts

19 Oct 2016

VIENUOLIKTOJI, DVYLIKTOJI DIENOS ir finišas

Pirmadienį, vienuoliktąją kelionės dieną pavažiavome kažkur netoliese į nevėjuotą paplūdimį, nes mūsiškiame vėl šėlsta vėjas, o mes prisivežėm nardymo vamzdelių, kaukių ir plaukmenų, kuriuos juk reikia išmėginti.

Mes su Emile daugiau sukomės aplink pakrantę, o Justas su Džiugu plaukė giliau patyrinėti gelmių. Džiugui taip patiko, kad pramirko gal tris valandas ir vis sakė, kad čia laimingiausia diena jo gyvenime. Nors dugnas ten gana pilkas, numindžiotas, nėra spalvotų koralų ir žuvų, bet jam vistiek labai patiko ir nori vėl ir vėl. Tad dvyliktąją dieną vėl kartojo procesą.






Vakare danguj buvo beprotiškai daug žvaigždžių, o naktį pakilo toks vėjas su lietum, kad galvojom išneš čia viską.

Antradienis, dvyliktoji kelionės diena - paskutinė mūsų diena dailiajame paplūdimyje, Džiugas su džiaugsmu nubraukė paskutinę dieną, likusią iki gimtadienio savo kelioniniame kalendoriuje. Ir kadangi vėjas didelis ir nuo jo pavargstama, po panardymo, važiavome į artimesnį iš didesnių miestų apsižvalgyti - Kudat. Iki jo kelio yra apie 40km ir “Secret Place” šeimininkas ten vežioja savo vyresniuosius vaikus į mokyklą. 




Bet nieko jame ypatingo, mums reikėjo pašto, kad išsiųsti atvirlaiškius ir pyrago gimtadieniui, kas pasirodo buvo gana didelis iššūkis. Išlaikyti jį iki ryto bus antras iššūkis.

Vakare vaikai jau susidraugavo su vietiniais vaikais normaliai, labai smarkiai ir smagiai dūko. Nereikia jiems kalbų suprasti, kad galėtų žaisti. 

Trečiadienį, tryliktąją atostogų dieną ryte paminėjom Džiugo gimtadienį minimaliai ir palikom “Secret Place” ir keliaujame į Kota Kinabalu, iš kurio ir prasidėjo mūsų kelionė prieš beveik dvi savaites. Beliko susikrauti daiktus, nusipirkti šio bei to ir ketvirtadienio paryčiais keliauti į oro uostą ir toliau įsisukus į kasdienybę gyventi prisiminimais ir nuotraukomis. Tad šis įrašas kaip ir paskutinis, apibendrinantis. 



STATISTIKA: 
Kėlionės gėrimas: 
50l vandens

Kelionės gėrimas po vandens: 
Coca Cola ir šalta kakava, labai mažai gėrėm alaus ir kavos

Nuvažiuota kilometrų: 
1300 - atrodo nedaug, bet jie gana sudėtingi. 

Padaryta nuotraukų:
Daugiau nei 1000. 

Pamatyti gyvūnai: 
trijų ar keturių rūšių beždžionės, saulės meškučiai, gal apie 15 rūšių paukščių, milijonai šunų, kačių, žiurkių, daugybė krabų, vabalų, vorų, driežų, krokodilai ir t.t. ir t.t. 

Aplankyti miestai: 
Kota Kinabalu, Sandakan, Kota Marudu, Kudat.

Išsimaudyta: 
baseine, Pietų Kinijos ir Sulu jūrose, primityviuose ir normaliuose dušuose. 

Maistas: 
suvalgyta daug ryžių ir nūdlų, jūros gėrybių, vištienos, kiaušinių, daržovių ir vaisių. 

Žmonės: 
sutikta daugybė mielų vietinių žmonių - jie neturi daugybės pinigų, bet jie tau nieko negaili, jų veidai visada švyti, kad ir kokioj lūšnoj begyventų, jie nelenda į akis su ištiestu delnu ir jei nori prie tavęs prieiti, daro tai gana subtiliai, jie nepanašūs į vagis ar sukčius ir jų namų durys visada atviros. Visada pakankamai tvarkingi ir švarūs. Ir jų labai daug, kartais net daugiau nei reikia, tarkim, pustuštėje parduotuvėje. Bet kelionės pabaigoje tikrai pavargom nuo dėmesio, nors jis visada buvo pakankamai teigiamas. 

Keli netikėti ir neplanuoti nusivylimai: 
nepamatytas Mount Kinabalu dėl rūko, mažai pamatytas povandeninis pasaulis ir nepamatyti kai kurie gyvūnai. 

Kalba keleiviai:
Na, tai kelionės pabaigoje pakalbinau keleivius, užduodama tris esminius klausimus - kas patiko, kas nepatiko, ar pasiilgo namų:

Džiugas: 

Man labiausiai patiko koralai, dar patiko džiunglės, labiausiai patiko tada, kai tris kartus plaukėm su laivu. Iš džiunglių man labiausiai patiko juokingi baltai juodi paukščiai, kirminas irgi patiko. Skristi lėktuvu irgi patiko, nes ten rodė filmukus. Nelabai patiko nakvoti viešbučiuose, nes čia per blogas maistas ir aš negaliu užmigti (kas nėra visiška tiesa /A.), daug maisto aš čia nemėgstu, man patiko tik ta žuvis, kuri galvojau iš pradžių, kad nepatiks. Dar nepatiko, kad nėra Netflixo, nes aš labai pasiilgau Pokemonų filmuko. Dar patinka čia, nes galima pigiai nusipirkti Pokemonų kamuolių, bet Danijoj irgi galima. Noriu jau namo, nes pasiilgau žaislų, Netflixo ir draugų, mokyklos. Nors labai patiko milijoną kartų maudytis šiltoj jūroj.

Emilė:
Man patiko vėžliai, kuriuos mes matėme viešbutyje, patiko gyventi prie kalno ir beždžionės, kurias matėm, kai plaukėm su laivu. O nepatiko fotografuotis man su žmonėmis, kurie prašo. Namų jau pasiilgau, labiausiai pasiilgau Guglo ir savo žaisliuko pandos, mūsų namų, darželio ir draugų. 


Justas:
Man patiko viskas, labiausiai džiunglės. O jose patiko viskas, nes tai - ne miestas. Didžiausią įspūdį paliko ėjimas palei medžių viršūnes - Canopy Walk, medžių aukštis - įspūdingas. Patiko, kad nebuvo uodų. Nėra nieko, kas nepatiko. Ai, liūdna buvo, kad upėje nepamatėm krokodilo ir dramblių. Namo dar nelabai noriu, dar galėčiau kokią savaitę pabūti, bet labai karšta prie jūros. Dar patiko, kad čia viskas labai pigu. Taip pigu, kad net nesitiki - benzinas, bananai, pašto ženklai, maistas.. 


Asta: 
Man labiausiai patiko tvarkingos vietos - kinų šventykla Sandakane ir orangutangų bei saulės meškučių centrai. Visa kita įnešė kultūrinio šoko, vizitas pas vietinius vistiek išėjo į naudą, visai kitaip dabar žiūriu į tai, ką pati turiu. Netikėta, bet man patiko ir džiunglės, gal dėl to, kad nesutikom daug baisių gyvių ir tai buvo viena iš kiek vėsesnių vietų. Ir patiko kavinukės bei užeigėlės, nes į kokią neužsuktum, visada skaniai pavalgysi. Patiko ir paplūdimiai, nes galima įdegti spalio gale! Nepatiko karštis, ta ola, pilna tarakonų ir beprotiškas aplinkinių dėmesys, per daug. Namų pasiilgau, pasiilgau vėsaus oro, nors kiti skaitydami įrašus turbūt galvojo, kad mums labai gera, šilta. Nea, tai žiauriai vargina. Pasiilgau kažką veikti ir suktis savo rate, kad ir koks rutiniškas jis būtų. 


Ačiū skaičiusiems! Sugrįžkit čia dažniau, nes man motyvacija rašyti yra ne tik auganti lankomumo statistika, bet ir tikėjimas, kad kažkam kažkas bus naudinga šioje rašliavoje, ypač kelionių su vaikais tema, kai dažnai to prisibijom atimdami iš vaikų milijoną geriausių įspūdžių. Iki! 

9 Oct 2016

ANTROJI DIENA: Kinabalu kalnas ir Nacionalinis parkas

Šiandien palikome Kota Kinabalu miestą ir nuomota erdvia mašina leidomės į laukines džiungles. Justas labai greitai priprato prie eismo kita puse, man keleivio kėdėj kiek sunkiau, nes vis norisi griebti vairą, kurio nėra.

Išvykstant iš miesto dar aptikome paplūdimį, bet vanduo ten buvo labai rudas, tad nesimaudėme, tik įbridome įsitikinti, kad vanduo šiltas kaip arbata.










Tada keliavome apie 80 kilometrų link Kinabalu kalno. Jis vadinamas Borneo stogu, yra aukščiausias objektas saloje ir buvo pirmasis Malaizijos objektas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Viršūnė yra 4095 metrų aukštyje ir ją pasiekti nėra taip sudėtinga, kaip didžiausias pasaulio viršūnes, Justas sako, kad per dieną įmanoma suvaikščioti. Įdomu tai, kad kalnas geologiniais terminais šnekant yra dar labai jaunas, o dar ir kasmet paauga po penkis milimetrus bei giedrą dieną nuo jo galima pamatyti Filipinus. Deja, šiandien diena nepasitaikė giedra. Štai mes čia, stabtelėję regykloje, iš kurios jis turėtų dailiai matytis (ne tas mažiukas, kuris matosi, o tas paskendęs debesyse).






Tada nukeliavome ten, kur prasideda nacionalinis parkas ir lindom į džiungles - šiek nepasiruošę, su šortais, sukniomis ir basutėmis, tad prisirinkom dėlių nedidelių į kojas, pamatėm šiek tiek augalų ir nė vieno gyvūno, išskyrus drugelį ir kažkokią voverytę. Vaikai labai gerai ėjo per džiungles, Džiugui labai įdomu nagrinėti augalus, nes jie visiškai kitokie nei Europoj. O sutiktus vabalus žūtbūt turėjo nupiešti tuojau pat. Nuėjom apie 2km, reikėjo gana daug lipti aukštyn ir žemyn.















Paskui po žygio pakilome dar kelis kilometrus automobiliu aukštyn ir buvome jau taip aukštai, kad net iki debesų. Čia buvo atminimo lenta žygeiviams, kurie 2015aisiais šioje vietoje žuvo per žemės drebėjimą.



Paskui kiek žemiau, bet vistiek dar aukštai kalnuose susiradom savo nakvynės vietą. Nemažai kelio nuo Kota Kinabalu teko važiuoti kalnų keliukais, viskas pavyko, bet vat prie pat viešbučio nebepavyko įveikti paskutinio posūkio, mašina tiesiog slydo, tad kažkaip išsigelbėjome ir pastatėme tolėliau.

Nakvynės vieta vadinasi Mt. Kinabalu Lodge http://kinabalumountainlodge.com.my/?page_id=40  ir primena tarsi didelį medinį gyvenamą namą, kur mums padarė vakarienė ir mes ilsėjomės. Ir iš čia turėtų būti nerealus vaizdas, BET deja yra žiaurūs debesys ir rūkas šiandien ir kad ir kaip ironiška būtų, važiavę pamatyti Kinabalu kalno, mes jo nepamatėme, taip pat ir ryte. Bet užtat čia nekaršta! Teko jau net ilgom rankovėm marškinius trauktis.











Šiandien viską atlikome kiek planavome, galbūt dar būtume aplankę Botanikos sodą, jei būtume turėję daugiau laiko: http://www.mysabah.com/wordpress/mt-kinabalu-botanical-garden-of-kinabalu-park/