Emilei - dveji

Šiandien Emilei - dveji.

Iš mažo spirgo į tikrą smarkią, gudrią ir smagią paną (pasakoju išvakarėse, nes šventės diena jubiliate su broliu gali reikalauti itin daug dėmesio).

Pašokdinti ir pastresuoti tėvus mėgsta nuo gimimo - yra ne tik susirgus gelta antrą dieną po gimimo, bet ir nušliaužus nuo stalo, kai kūdikiai dar to nedaro, į priėmimo skyrių su ja esam važiavę gal tris kartus, o ir kaip gi be šimtaprocentinio įkritimo į prūdą su visais rūbais..O dar begalės muštynių..

Bet visa tai gerai baigiasi ir greitai pasimiršta. Svarbiausia yra gyventi jos suteikiamais džiaugsmais - retai matau tokių vaikų, aplink kuriuos viskas tiesiog sukasi ir verda. Kur bepasisuksi, ji vis kažką šnekina, džiaugiasi kažkokia aptikta smulkmena, o suaugusieji apsalsta nuo jos akių, šypsenos ir gebėjimo prieiti, bendrauti, paguosti, apkabinti, pabučiuoti.

Ji drąsi, smarki, savarankiška, tikra liūtė drakonė. Brolį beveik lenkia fiziškai, dar ne protiškai, bet nedaug trūksta. Dar ji labai emocinga - viską reiškia dideliu kiekiu labai skirtingų emocijų, kartais atrodo, kad kasdien atranda naują savo veidą, gaila fotografuot nespėjam..

Vienas geresnių sprendimų, kuriuos padarėme - leisti ją į vaikų darželį nuo vienerių metų amžiaus. Neįtikėtinai daug išmoko ir atrodo, kad viskas tiesiog savaime, stebint kitus vaikus. Puodo ir pampersų atisakymo reikalai susitvarkė praktiškai per kelias savaites, kai su Džiugu kankinomės gal metus.. Moka apsirengti, apsiauti, viską atnešti, nunešti, sutvarkyti, pavalgyti, atsigerti. Gali laisvai eiti į gyvenimą ;)

Ir yra tikra DAMA - dievina sukneles (ačiū seneliui Algiui, kuris nepamažina), batelius, sijonus, savo ilgus palaidus plaukus. 

Pirmąjį Emilės gimtadienį minėjome Ozo parke, antrąjį - Kopenhagoje, tik savo šeimos ratelyje. Grįžus laukia šventė darželyje ir krikštynos.