Dveji metai Danijoje

Šią gegužę sueina dveji metai, kai visa šeima persikėlėme į Daniją. Ta proga rašau, kaip mums čia sekasi, nes yra pasigedusių aktyvumo blog’e, bet kai įsisuki į kasdienybės ritmą, neberandi įdomybių, kuriomis norėtum pasidalinti su visais. Šie metai, sakyčiau, buvo tokie, kai medaus mėnuo jau yra pasibaigęs ir įsisuki į kasdienybės rutiną. Bet kol ji įdomi, tol negąsdina. Tad apie viską trumpai.

MOKYKLA, DARŽELIS ir BŪRELIAI

Praėjusių metų gegužė buvo mėnuo, kupinas pokyčių vaikų gyvenime. Džiugas pradėjo eiti į mokyklą, nulinę klasę, o Emilė pakeitė darželį į mums labai patogų, keli šimtai metrų nuo namų. Ši gegužė jau tokia, kur jie įsivažiavę ir laimingi. 

Mokyklą Džiugas mėgsta ir nors ir turi keletą problemų, tokių kaip turėjimas PER MAŽAI draugų ar fizinis silpnumas kai kuriais atvejais, jis į mokyklą eiti mėgsta ir sako į darželį negrįžtų už jokius pinigus. O kaip jis subrendo per tuos metus!

Šaltinis: https://www.facebook.com/pg/sjaelsoeskolen/photos/?ref=page_internal

Moka skaityti daniškai (lietuviškai bandom mokytis namuose), skaičiuoti, vis dar gražiai piešia, lošia šachmatais, vis dar dievina LEGO ir stalo žaidimus. Nemėgsta fizinių veiklų, todėl po pamokų skatinam jį lankyti baseiną ir gimnastiką - mėgsta, bet jei užsižaidžia su LEGO, pritingi.

Pavasarį viskas lengviau, prie baseino ir gimnastikos prijungėm skatepark’ą ir tai turėtų jį sutvirtinti, bet svarbiausia, kad jam patinka. Dėl jo socialumo čia mokytojos sako, kad jis neplečia draugų rato (turi tris) ir jos jaučia pareigą pristatyti tai kaip problemą ir jam padėti, bet Džiugas nelaiko to problema - kol vaikas laimingas ir nemato problemų užsiimti kūryba ar vabalų paieškomis vienas, tol mums atrodo, kad viskas yra gerai. Na bet niekada to nepamirštame ir bandome padėti bendrauti su kitais vaikais. Žiūrėsim kaip seksis toliau, jei kažkas turėjot panašių situacijų, prašau, pasidalinkite komentaruose.

Tuo tarpu Emilei darželyje sekasi visiškai puikiai - turi daug draugų (sako, kad turi ir vaikiną), auklėtojai ją dievina, nes ji labai puikiai prisitaiko prie visokių situacijų, veiklų ir žmonių. Danijoje yra įprasta po darželio ar mokyklos dar pasikviesti draugą į namus arba nueiti pas jį valandėlei, tai vadinama “lege aftale” - žaidimo susitarimas. Tai jos lege aftale mes vos spėjam organizuoti. 

Po darželio lanko gimnastiką, kurią dievina ir dar turi poreikį mokytis muzikos, bet muzikos mokyklai yra dar per jauna. Nuo rudens irgi keliaus į baseiną. su tais būreliais čia labai patogu viskas - baseinas, gimnastika labai arti, gimnastikos salės yra miestelio mokyklose, o muzikos mokykla pati “atkeliauja” į viešąją mokyklą ir užsiima vaikais po pamokų. Nuo rudens norėtume dar šeštadieninę lietuvių mokyklėlę lankyti, kad nenutolti nuo bendruomenės - Emilė kartais per daug jau danė būna.. 

Tiesa, mūsų vaikai visada buvo gana užgrūdinti, bet Danijoj praktiškai išvis neserga! Tai rojus! 

ASTOS MOKSLAI ir VEIKLOS

Aš pasirodo jau jučia nejučia perlipau į antrąją studijų pusę ir jos jau netrukus baigsis! Baigiau du semestrus ir tuoj jau baigsiu trečią. Studijos gana aukšto lygio, tad lengva nėra, bet ir ne viską, ką išmokau, panaudosiu. Bet tikslą, neatsilikti nuo rinkos ir naujovių, manau, pasiekiau, praplėčiau pažinčių ratą, patobulinau anglų kalbą ir išdrąsėjau. Mokiausi Java programavimo, ES Interneto teisės, šiek tiek verslo, dirbtinio intelekto, big social data ir kaip rašyti mokslinius darbus, nes magistrinio darbo rašymas - ne už kalnų. Šį semestrą labai daug individualių rašto darbų, tad tas yra gerai anglų kalbai tobulinti ir galbūt blog’ą pradėti rašyti dviem kalbomis. 

Prie viso to nuo lapkričio pradėjau studentišką darbą pagal lankstų grafiką nemažoje vokiečių inžinerinėje bendrovėje GEA. Kopenhagos pakraštyje yra vienas iš Danijos ofisų, kuriame įsikūręs ir Online departamentas, kurio dalimi ir esu. Man, nors ir turėjau nemažai patirties Lietuvoje, čia viskas nauja - tai įmonės vidus, nebe agentūra, skirtingų tautybių žmonės, bendravimas anglų kalba, visai kitokios užduotys ir t.t. Kolkas patinka, nes kiekviena diena kitokia ir darbas labai gerai derinamas su mokslais ir šeima. Komanda puiki ir labai tarptautinė - vadovas danas, du ispanai, vengrė, bulgarė, belgas, vokietis, kinė ir olandas. Visi mane gerbia ir vertina, bet man nėra lengva pereiti į visiškai kitą barikadų pusę, kartais labai pasiilgstu kai kurių dalykų iš agentūros, kad ir kaip ten pavargdavau.. 

Dar prisijungiau prie organizacijos, kuri vadinasi IDCN (Internation Dual Career Network), kaip savanorė, padedanti su komunikacija socialiniuose tinkluose. Tai organizacija, vienijanti dideles Danijos įmones ir jų darbuotojų antrąsias puses, kurios ieško darbo, tad organizacija padeda joms integruotis, ieškoti darbo ir t.t. Ten tikrai yra smagių ir įdomių žmonių bei vertinga akiračiui ir žmonių ratui plėsti. 

Per visas šitas veiklas teko atidėti iki rudens danų kalbos kursus ir užleisti vietą Justui, o man mokytis kol kas iš vaikų, kas visai neblogai pavyksta. Žodžiu, nors ir mano kalendorius atrodo kraupiai pergrūstas, jaučiuosi geriau nei tada, kai sėdėjau namuose, siunčiau krūvas CV ir graužiau save..

JUSTO VEIKLOS

Justas įsivažiavęs į savo darbus, gerbiamas, mylimas ir ant rankų nešiojamas darbe. Tikrai atsiprašau, kad įrašas apie jį trumpas, bet jis daugiau ir nepapasakos. Darbe laimingas, patinka ką daro, juo pasitiki ir suteikia vis daugiau ir daugiau atsakomybių. Jau ir kiti darbdaviai pradėjo medžioti. Su danų kursais yra jau kiek daugiau už mane pasistūmėjęs ir turi tą drąsą kalbėti. Kadangi yra gana mažakalbis, niekas net nepastebi, kad jis ne danas :)) Tikrai! Bėgioja, važinėja dviračiu ir turi milijoną hikinimo ir buriavimo planų, kuriuos vis reikia atidėti per mano mokslus.. 

KELIONĖS ir ATOSTOGOS

Visų pirma, tai neapleidžiame ir nepamirštame Lietuvos - Asta nukeliauja kartą per 2-3 mėnesius viena, o su šeima buvom per Roko vestuves, per Velykas, planuojame Emilės gimtadienį šiemet švęsti Lietuvoje taip pat. Visada smagu susitikti, prisikalbėti iki negalėjimo, prisijuokti ir su visais apsikabinti, bet dabar namai ten, kur šeima ir kur sukasi kasdienis gyvenimas. Ir mes visada laukiam svečių!

Vasarą kartu su Keinomis praleidome savaite nuošaliame namelyje mažoje saloje, apsuptoje ežerų. Labai buvo gera! Galvos ir kūnai pailsėjo.

O didžiosios metų atostogos vyko Malaizijoje, kur mėgavomės jūra, saule ir vietinių dėmesiu, patyrėme kultūrinį šoką, bet nei mes nei vaikai šitos kelionės nepamirš gyvenime! Dar kartą įsitikinome, kaip svarbu keliauti visiems kartu, kiek įspūdžių visi gauname. 

Rudeniop su Emile dviese keliavome į Hulą pas Giedrę ir Mian, puikiai praleidome laiką mieste, parkuose ir prie jūros!

O Justas šiemet turėjo dvi darbo keliones - viena, į Ameriką, buvo orientuota į darbą, bet neapsieita ir be gamtos pramogų. Antroji, į Malagą Ispanijoje buvo orientuota į komandos poilsį. 

SVEČIAI

Labai smagu, kad vis dar neesam pamiršti ir sulaukiame gana daug svečių! Ir noriu priminti, kad visi esat laukiami, nes mes labai pasiilgstam išsiplepėti lietuviškai. Šiemet lyderiai yra Keinų šeimyna ir Justo tėvai, kurie lankėsi pas mus du kartus. Paulinų šeimyna taip pat šiemet pagaliau apsilankė, kaip ir mano tėtis su Rasa - šitie buvo taip pasiilgę jūros, kad niekur nėjo toliau nei artimiausias prie mūsų namų paplūdimys! Dar šeimos draugė Birutė pas mus buvo apsistojusi kelioms savaitėms, o dabar laukiam mano mamos ir sesės vizito ir laikom kumščius, kad šita užsilaikiusi žiema pagaliau išsinešdintų. 

GUGLAS

Guglas laikosi puikiai, mėgsta gyventi čia, bet jis visur mėgsta. Šiemet susirado ir daug draugų - kitų žmonių nei mes. Kadangi buvo kelios kelionės lėktuvu, vis turim susirasti kas jį pažiūrės tuo metu. Cecilie su draugu iš Hillerodo jį mielai žiūrėjo jau kelis kartus, jis ten turi pledą su pimpačkiukais ir t.t. O mano grupiokė Liliana paturėjusi jį, kai buvom išvykę į Lietuvą, pati planuoja dabar pirkti šunį. Labai džiaugiamės suradę šį Guglo priežiūros būdą - su kitais draugiškais žmonėmis, kur jis tikrai numylėtas ir prižiūrėtas, nes šunų viešbučiai, deja, ne jam.. 

PAŽINTYS ir DRAUGAI

Danijoje su naujomis pažintimis yra sunkoka, patys danai yra malonūs ir t.t., bet taip lengvai į jų gyvenimus nepateksi. Kaip ir į mūsų, tad nedarome problemos. Vis labiau susidraugaujam su keliomis šeimomis nes mūsų vaikai draugauja. Mezgame pažintis darbuose ir studijose, kas irgi vyksta gana po truputį, bet vyksta. Su lietuviais daug nebendraujame, nesusikerta kažkaip mūsų keliai.. Vieną pažįstamą Agnę su dukryte turime, bet retokai matomės. 

PRAMOGOS IR LAISVALAIKIS

Šiemet, kad ir kaip būtų gaila ir pramogų pamažėjo. Tiksliau jų nepamažėjo, bet daug ką Sjaelland saloje jau esam aplankę, visada užsiėmę, tai dažnai laiką leidžiame aplink namus, bet visada kartu. Ir gana nemažai pakeliaujam, nereikia pamiršti. Buvome naujai atsidariusiame Experimentariume, per mamos dieną važiavome į Švediją, žvėriukų fermą, per Emilės gimtadienį buvo Legolende, buvom cirke, Legoworld, baseinuose, parkuose, žaidimų aikštelėse ir t.t. 

Tai gal tik tiek norim papasakoti, kad žinotumėt, kad gyvi, sveiki, įsisukę į reikalus. Artimiausiu metu Asta kibusi į mokslus ir darbus, Justas laiko visus namų kampus, laukiame močiutės Dianos su teta Giedre svečiuose ir laukiame visų vasaros kelionių, apie kurias būtinai parašysime!

VIENUOLIKTOJI, DVYLIKTOJI DIENOS ir finišas

Pirmadienį, vienuoliktąją kelionės dieną pavažiavome kažkur netoliese į nevėjuotą paplūdimį, nes mūsiškiame vėl šėlsta vėjas, o mes prisivežėm nardymo vamzdelių, kaukių ir plaukmenų, kuriuos juk reikia išmėginti.

Mes su Emile daugiau sukomės aplink pakrantę, o Justas su Džiugu plaukė giliau patyrinėti gelmių. Džiugui taip patiko, kad pramirko gal tris valandas ir vis sakė, kad čia laimingiausia diena jo gyvenime. Nors dugnas ten gana pilkas, numindžiotas, nėra spalvotų koralų ir žuvų, bet jam vistiek labai patiko ir nori vėl ir vėl. Tad dvyliktąją dieną vėl kartojo procesą.

Vakare danguj buvo beprotiškai daug žvaigždžių, o naktį pakilo toks vėjas su lietum, kad galvojom išneš čia viską.

Antradienis, dvyliktoji kelionės diena - paskutinė mūsų diena dailiajame paplūdimyje, Džiugas su džiaugsmu nubraukė paskutinę dieną, likusią iki gimtadienio savo kelioniniame kalendoriuje. Ir kadangi vėjas didelis ir nuo jo pavargstama, po panardymo, važiavome į artimesnį iš didesnių miestų apsižvalgyti - Kudat. Iki jo kelio yra apie 40km ir “Secret Place” šeimininkas ten vežioja savo vyresniuosius vaikus į mokyklą. 

Bet nieko jame ypatingo, mums reikėjo pašto, kad išsiųsti atvirlaiškius ir pyrago gimtadieniui, kas pasirodo buvo gana didelis iššūkis. Išlaikyti jį iki ryto bus antras iššūkis.

Vakare vaikai jau susidraugavo su vietiniais vaikais normaliai, labai smarkiai ir smagiai dūko. Nereikia jiems kalbų suprasti, kad galėtų žaisti. 

Trečiadienį, tryliktąją atostogų dieną ryte paminėjom Džiugo gimtadienį minimaliai ir palikom “Secret Place” ir keliaujame į Kota Kinabalu, iš kurio ir prasidėjo mūsų kelionė prieš beveik dvi savaites. Beliko susikrauti daiktus, nusipirkti šio bei to ir ketvirtadienio paryčiais keliauti į oro uostą ir toliau įsisukus į kasdienybę gyventi prisiminimais ir nuotraukomis. Tad šis įrašas kaip ir paskutinis, apibendrinantis. 

STATISTIKA: 

Kėlionės gėrimas: 

50l vandens

Kelionės gėrimas po vandens: 

Coca Cola ir šalta kakava, labai mažai gėrėm alaus ir kavos

Nuvažiuota kilometrų: 

1300 - atrodo nedaug, bet jie gana sudėtingi. 

Padaryta nuotraukų:

Daugiau nei 1000. 

Pamatyti gyvūnai: 

trijų ar keturių rūšių beždžionės, saulės meškučiai, gal apie 15 rūšių paukščių, milijonai šunų, kačių, žiurkių, daugybė krabų, vabalų, vorų, driežų, krokodilai ir t.t. ir t.t. 

Aplankyti miestai: 

Kota Kinabalu, Sandakan, Kota Marudu, Kudat.

Išsimaudyta: 

baseine, Pietų Kinijos ir Sulu jūrose, primityviuose ir normaliuose dušuose. 

Maistas: 

suvalgyta daug ryžių ir nūdlų, jūros gėrybių, vištienos, kiaušinių, daržovių ir vaisių. 

Žmonės: 

sutikta daugybė mielų vietinių žmonių - jie neturi daugybės pinigų, bet jie tau nieko negaili, jų veidai visada švyti, kad ir kokioj lūšnoj begyventų, jie nelenda į akis su ištiestu delnu ir jei nori prie tavęs prieiti, daro tai gana subtiliai, jie nepanašūs į vagis ar sukčius ir jų namų durys visada atviros. Visada pakankamai tvarkingi ir švarūs. Ir jų labai daug, kartais net daugiau nei reikia, tarkim, pustuštėje parduotuvėje. Bet kelionės pabaigoje tikrai pavargom nuo dėmesio, nors jis visada buvo pakankamai teigiamas. 

Keli netikėti ir neplanuoti nusivylimai: 

nepamatytas Mount Kinabalu dėl rūko, mažai pamatytas povandeninis pasaulis ir nepamatyti kai kurie gyvūnai. 

Kalba keleiviai:

Na, tai kelionės pabaigoje pakalbinau keleivius, užduodama tris esminius klausimus - kas patiko, kas nepatiko, ar pasiilgo namų:

Džiugas: 

Man labiausiai patiko koralai, dar patiko džiunglės, labiausiai patiko tada, kai tris kartus plaukėm su laivu. Iš džiunglių man labiausiai patiko juokingi baltai juodi paukščiai, kirminas irgi patiko. Skristi lėktuvu irgi patiko, nes ten rodė filmukus. Nelabai patiko nakvoti viešbučiuose, nes čia per blogas maistas ir aš negaliu užmigti (kas nėra visiška tiesa /A.), daug maisto aš čia nemėgstu, man patiko tik ta žuvis, kuri galvojau iš pradžių, kad nepatiks. Dar nepatiko, kad nėra Netflixo, nes aš labai pasiilgau Pokemonų filmuko. Dar patinka čia, nes galima pigiai nusipirkti Pokemonų kamuolių, bet Danijoj irgi galima. Noriu jau namo, nes pasiilgau žaislų, Netflixo ir draugų, mokyklos. Nors labai patiko milijoną kartų maudytis šiltoj jūroj.

Emilė:

Man patiko vėžliai, kuriuos mes matėme viešbutyje, patiko gyventi prie kalno ir beždžionės, kurias matėm, kai plaukėm su laivu. O nepatiko fotografuotis man su žmonėmis, kurie prašo. Namų jau pasiilgau, labiausiai pasiilgau Guglo ir savo žaisliuko pandos, mūsų namų, darželio ir draugų. 

Justas:

Man patiko viskas, labiausiai džiunglės. O jose patiko viskas, nes tai - ne miestas. Didžiausią įspūdį paliko ėjimas palei medžių viršūnes - Canopy Walk, medžių aukštis - įspūdingas. Patiko, kad nebuvo uodų. Nėra nieko, kas nepatiko. Ai, liūdna buvo, kad upėje nepamatėm krokodilo ir dramblių. Namo dar nelabai noriu, dar galėčiau kokią savaitę pabūti, bet labai karšta prie jūros. Dar patiko, kad čia viskas labai pigu. Taip pigu, kad net nesitiki - benzinas, bananai, pašto ženklai, maistas.. 

Asta: 

Man labiausiai patiko tvarkingos vietos - kinų šventykla Sandakane ir orangutangų bei saulės meškučių centrai. Visa kita įnešė kultūrinio šoko, vizitas pas vietinius vistiek išėjo į naudą, visai kitaip dabar žiūriu į tai, ką pati turiu. Netikėta, bet man patiko ir džiunglės, gal dėl to, kad nesutikom daug baisių gyvių ir tai buvo viena iš kiek vėsesnių vietų. Ir patiko kavinukės bei užeigėlės, nes į kokią neužsuktum, visada skaniai pavalgysi. Patiko ir paplūdimiai, nes galima įdegti spalio gale! Nepatiko karštis, ta ola, pilna tarakonų ir beprotiškas aplinkinių dėmesys, per daug. Namų pasiilgau, pasiilgau vėsaus oro, nors kiti skaitydami įrašus turbūt galvojo, kad mums labai gera, šilta. Nea, tai žiauriai vargina. Pasiilgau kažką veikti ir suktis savo rate, kad ir koks rutiniškas jis būtų. 

Ačiū skaičiusiems! Sugrįžkit čia dažniau, nes man motyvacija rašyti yra ne tik auganti lankomumo statistika, bet ir tikėjimas, kad kažkam kažkas bus naudinga šioje rašliavoje, ypač kelionių su vaikais tema, kai dažnai to prisibijom atimdami iš vaikų milijoną geriausių įspūdžių. Iki! 

Vasaros atostogos Lietuvoje ir Švedijoje

Šią vasarą turėjome neilgas ir smarkiai neplanuotas atostogas, nes planuojame rimtesnes rudeniop. Šios buvo glaudžiai susietos su viena proga - Roko ir Jurgitos vestuvėmis, tad savaitę plraleidome Lietuvoje. 

Guglą pridavę į šunų viešbutį netoli Malmės, visa šeimyna atkeliavome į Vilnių. Ir iškart turėjome puikų savaitgalį vestuvėse, kur jaukiai ir šiltai (visom prasmėm) praleidome laiką su draugais.

Po vestuvių užsukom į mano tėčio jaukiąją sodybą, kur vaikai palaistė daržus ir atliko kitus ūkio darbus. Paskui sekė įvairūs reikalai Vilniuje - pietūs su seniai nematytomis draugėmis, alus su bendradarbiais, kirpyklų ir dantų reikalai, laikas su seneliais, proseneliais, draugais. Vieną dieną labai smagiai praleidome pas Vitą su Mantu, paskui dar ir pakartojome:

Liepos 6-ąją keliavome į Birštoną susitikti su Laurynu, Giedre ir Paulina. Smagiai praleidome dieną, o ir Birštonas sužavėjo - toks tvarkingas, ramus, pritaikytas šeimoms. Labai daug įvairių sporto aikštelių ir aikštelių vaikams. Labai patiko Kneipo takeliai, kur basomis reikia eiti per įvairius paviršius. Ir dar yra nauja įspūdinga mineralinio vandens garinimo stotis. Jos sienos - iš vyšnios šakelių, o įėjus tokiu koridoriumi jausmas ir kvapas tarsi prie jūros būtum.

Savaitę praleidome smagiai ir ji prabėgo labai greitai. Tada grįžome į Daniją, pabuvome savaitę ir leidomės į antrą atostogų dalį - Švediją. Neturėjom jokio plano, buvom tik išsinuomavę namuką Švedijoje ir po truputį link jo važiavome. Tuo metu Keinos ten vyko iš Lietuvos per Skandinaviją. Mes sugebėjom į savo mažutėlaitį Yarį susitalpinti visi su daiktais ir šunimi. Ir mums nieko nepritrūko, netgi buvo per daug. Faina, kad kuo vaikai didesni, tuo mantos gabeniesi mažiau.

Taigi, pirmąją kelionės dieną persikėlėme tiltu į Malmę. Tiek esam jau skridę iš jos oro uosto, bet mieste praktiškai nebuvę (Ginte, kitą kartą prašyčiau ekskursijos!), tad užsukome tik į parką, su žavinga žaidimų aikštele, nes mūsų vaikai (ir aš) yra visiški aikštelių fanatikai. Dar ten buvo nemažas parkas, botanikos sodelis.

Pirmą naktį nakvojome kempinge prie ežero šiek tiek už Malmės, kempingas pasitaikė tikrai tvarkingas, su veiklomis vaikams, paplūdimiu šunims ir panašiais mums aktualiais dalykais, tik palapinę pasistatėme gana vėjuotoje vietoje, gal per arti ežero.

Antrą dieną keliavome daugiau, neskubėdami vis kažkur sustodami. Stabtelėjome Almhult miestelyje, kuris garsėja tuo, kad čia gimė IKEA, tad mes užėjome į ją pasidairyti ir pavalgyti ledų. Tame pačiame miestelyje yra neseniai atidarytas IKEA muziejus, bet mums kažkaip pritrūko laiko suspėti į jį.

Antrą naktį nakvojome miestelyje Granna, kuris garsėja savo raudonai baltomis karamelėmis.

O čia jau buvo tikras kurortas, kempingas buvo pergrūstas, bet tikrai gražioj vietoj ir su daug veiklų bei maudyklų.

Ryte neskubėdami jau leidomės namelio link, pakeliui aplankydami buvusio vienuolyno griuvėsius. Ten užsibuvome netrumpai, nes vaikai įsijautė žaisdami slibinus, iš kurių vienas spjaudosi ugnimi, o antrasis pučia vėją.

Atvykome į namelį. Jis įsikūręs mažoje salelėje ir užima ją visą. Atvažiuoti reikia iki didesnio žvyrkelio, o paskui eiti ir vežtis daiktus karučiu per mišką. Tokio privatumo dar niekad neturėjom :) Pasitiko tikrai labai malonus šeimininkas, viską aprodė ir išvažiavo. Mes įsikūrėm, vėliau atvyko Keinos. Visi puikiai sutilpom komfortiškai miegoti ir tada 5 dienas veikėm praktiškai nieko, ką jau seniai buvom darę. Miegojom, valgėm, žvejojom, ėjom į mišką, minimaliai grybavom, maudėmės, deginomės, kalbėjom.. Ir praktiškai tik vieną kartą buvom išvykę iš salos į parduotuvę. Na mums tikrai žiauriai patiko ir norim grįžti dar ir dar. O ir oras pasitaikė neįtikėtinai nuostabus. Nesitikėjom Švedijoj įdegti.

Ačiū Keinoms už kompaniją Švedijoj, o visiems kitiems, kad pasimatė su mumis Vilniuj!