Showing posts with label kids. Show all posts
Showing posts with label kids. Show all posts

19 Oct 2016

VIENUOLIKTOJI, DVYLIKTOJI DIENOS ir finišas

Pirmadienį, vienuoliktąją kelionės dieną pavažiavome kažkur netoliese į nevėjuotą paplūdimį, nes mūsiškiame vėl šėlsta vėjas, o mes prisivežėm nardymo vamzdelių, kaukių ir plaukmenų, kuriuos juk reikia išmėginti.

Mes su Emile daugiau sukomės aplink pakrantę, o Justas su Džiugu plaukė giliau patyrinėti gelmių. Džiugui taip patiko, kad pramirko gal tris valandas ir vis sakė, kad čia laimingiausia diena jo gyvenime. Nors dugnas ten gana pilkas, numindžiotas, nėra spalvotų koralų ir žuvų, bet jam vistiek labai patiko ir nori vėl ir vėl. Tad dvyliktąją dieną vėl kartojo procesą.






Vakare danguj buvo beprotiškai daug žvaigždžių, o naktį pakilo toks vėjas su lietum, kad galvojom išneš čia viską.

Antradienis, dvyliktoji kelionės diena - paskutinė mūsų diena dailiajame paplūdimyje, Džiugas su džiaugsmu nubraukė paskutinę dieną, likusią iki gimtadienio savo kelioniniame kalendoriuje. Ir kadangi vėjas didelis ir nuo jo pavargstama, po panardymo, važiavome į artimesnį iš didesnių miestų apsižvalgyti - Kudat. Iki jo kelio yra apie 40km ir “Secret Place” šeimininkas ten vežioja savo vyresniuosius vaikus į mokyklą. 




Bet nieko jame ypatingo, mums reikėjo pašto, kad išsiųsti atvirlaiškius ir pyrago gimtadieniui, kas pasirodo buvo gana didelis iššūkis. Išlaikyti jį iki ryto bus antras iššūkis.

Vakare vaikai jau susidraugavo su vietiniais vaikais normaliai, labai smarkiai ir smagiai dūko. Nereikia jiems kalbų suprasti, kad galėtų žaisti. 

Trečiadienį, tryliktąją atostogų dieną ryte paminėjom Džiugo gimtadienį minimaliai ir palikom “Secret Place” ir keliaujame į Kota Kinabalu, iš kurio ir prasidėjo mūsų kelionė prieš beveik dvi savaites. Beliko susikrauti daiktus, nusipirkti šio bei to ir ketvirtadienio paryčiais keliauti į oro uostą ir toliau įsisukus į kasdienybę gyventi prisiminimais ir nuotraukomis. Tad šis įrašas kaip ir paskutinis, apibendrinantis. 



STATISTIKA: 
Kėlionės gėrimas: 
50l vandens

Kelionės gėrimas po vandens: 
Coca Cola ir šalta kakava, labai mažai gėrėm alaus ir kavos

Nuvažiuota kilometrų: 
1300 - atrodo nedaug, bet jie gana sudėtingi. 

Padaryta nuotraukų:
Daugiau nei 1000. 

Pamatyti gyvūnai: 
trijų ar keturių rūšių beždžionės, saulės meškučiai, gal apie 15 rūšių paukščių, milijonai šunų, kačių, žiurkių, daugybė krabų, vabalų, vorų, driežų, krokodilai ir t.t. ir t.t. 

Aplankyti miestai: 
Kota Kinabalu, Sandakan, Kota Marudu, Kudat.

Išsimaudyta: 
baseine, Pietų Kinijos ir Sulu jūrose, primityviuose ir normaliuose dušuose. 

Maistas: 
suvalgyta daug ryžių ir nūdlų, jūros gėrybių, vištienos, kiaušinių, daržovių ir vaisių. 

Žmonės: 
sutikta daugybė mielų vietinių žmonių - jie neturi daugybės pinigų, bet jie tau nieko negaili, jų veidai visada švyti, kad ir kokioj lūšnoj begyventų, jie nelenda į akis su ištiestu delnu ir jei nori prie tavęs prieiti, daro tai gana subtiliai, jie nepanašūs į vagis ar sukčius ir jų namų durys visada atviros. Visada pakankamai tvarkingi ir švarūs. Ir jų labai daug, kartais net daugiau nei reikia, tarkim, pustuštėje parduotuvėje. Bet kelionės pabaigoje tikrai pavargom nuo dėmesio, nors jis visada buvo pakankamai teigiamas. 

Keli netikėti ir neplanuoti nusivylimai: 
nepamatytas Mount Kinabalu dėl rūko, mažai pamatytas povandeninis pasaulis ir nepamatyti kai kurie gyvūnai. 

Kalba keleiviai:
Na, tai kelionės pabaigoje pakalbinau keleivius, užduodama tris esminius klausimus - kas patiko, kas nepatiko, ar pasiilgo namų:

Džiugas: 

Man labiausiai patiko koralai, dar patiko džiunglės, labiausiai patiko tada, kai tris kartus plaukėm su laivu. Iš džiunglių man labiausiai patiko juokingi baltai juodi paukščiai, kirminas irgi patiko. Skristi lėktuvu irgi patiko, nes ten rodė filmukus. Nelabai patiko nakvoti viešbučiuose, nes čia per blogas maistas ir aš negaliu užmigti (kas nėra visiška tiesa /A.), daug maisto aš čia nemėgstu, man patiko tik ta žuvis, kuri galvojau iš pradžių, kad nepatiks. Dar nepatiko, kad nėra Netflixo, nes aš labai pasiilgau Pokemonų filmuko. Dar patinka čia, nes galima pigiai nusipirkti Pokemonų kamuolių, bet Danijoj irgi galima. Noriu jau namo, nes pasiilgau žaislų, Netflixo ir draugų, mokyklos. Nors labai patiko milijoną kartų maudytis šiltoj jūroj.

Emilė:
Man patiko vėžliai, kuriuos mes matėme viešbutyje, patiko gyventi prie kalno ir beždžionės, kurias matėm, kai plaukėm su laivu. O nepatiko fotografuotis man su žmonėmis, kurie prašo. Namų jau pasiilgau, labiausiai pasiilgau Guglo ir savo žaisliuko pandos, mūsų namų, darželio ir draugų. 


Justas:
Man patiko viskas, labiausiai džiunglės. O jose patiko viskas, nes tai - ne miestas. Didžiausią įspūdį paliko ėjimas palei medžių viršūnes - Canopy Walk, medžių aukštis - įspūdingas. Patiko, kad nebuvo uodų. Nėra nieko, kas nepatiko. Ai, liūdna buvo, kad upėje nepamatėm krokodilo ir dramblių. Namo dar nelabai noriu, dar galėčiau kokią savaitę pabūti, bet labai karšta prie jūros. Dar patiko, kad čia viskas labai pigu. Taip pigu, kad net nesitiki - benzinas, bananai, pašto ženklai, maistas.. 


Asta: 
Man labiausiai patiko tvarkingos vietos - kinų šventykla Sandakane ir orangutangų bei saulės meškučių centrai. Visa kita įnešė kultūrinio šoko, vizitas pas vietinius vistiek išėjo į naudą, visai kitaip dabar žiūriu į tai, ką pati turiu. Netikėta, bet man patiko ir džiunglės, gal dėl to, kad nesutikom daug baisių gyvių ir tai buvo viena iš kiek vėsesnių vietų. Ir patiko kavinukės bei užeigėlės, nes į kokią neužsuktum, visada skaniai pavalgysi. Patiko ir paplūdimiai, nes galima įdegti spalio gale! Nepatiko karštis, ta ola, pilna tarakonų ir beprotiškas aplinkinių dėmesys, per daug. Namų pasiilgau, pasiilgau vėsaus oro, nors kiti skaitydami įrašus turbūt galvojo, kad mums labai gera, šilta. Nea, tai žiauriai vargina. Pasiilgau kažką veikti ir suktis savo rate, kad ir koks rutiniškas jis būtų. 


Ačiū skaičiusiems! Sugrįžkit čia dažniau, nes man motyvacija rašyti yra ne tik auganti lankomumo statistika, bet ir tikėjimas, kad kažkam kažkas bus naudinga šioje rašliavoje, ypač kelionių su vaikais tema, kai dažnai to prisibijom atimdami iš vaikų milijoną geriausių įspūdžių. Iki! 

18 Oct 2016

DEŠIMTOJI DIENA: tip of Borneo ir Loro paplūdimys

Miegojome neilgai ir prasidėjo mūsų antra diena “Secret Place”. Diena buvo vėl vejuota, tad nutarėme pavažiuoti iki “Tip of Borneo”. - paties šiauriausio Borneo taško, ties kuriuo susijungia dvi jūros - Pietų Kinijos ir Sulu. Tikrai daili vieta. Ir net nemažai užsieniečių ten sutikom. 






















Paskui pasivažinėjome aplinkui ir važiuodami ne kokiais, vietomis net pavojingais keliais suradome paplūdimį be bangų! Ten matomai retai kas atvažiuoja, nes kaimo atstovai iškart prisistatė, prakirto mums du kokosus ir šeimos tėvas pasišnekėjo su Justu, kol mes maudėmės. Iš to ir žinom, kad paplūdimys vadinasi Loro, nes taip kvietė atvykti dar ir draugams pasakyti, kad užrašė visas savo koordinates ant lapelio.













Vakare savo mielojoje stovyklėlėje darėme barbekiu saulei leidžiantis, valgėme žuvį, krevetes, kalmarus..Paskui dainavom hamake dainas keturiese.


9 Oct 2016

TREČIOJI DIENA: karo monumentas ir dar šiek tiek Nacionalinio parko

Ryte ilgokai pamiegojom ir leidomės į kelią vėl. Šios dienos kelionės tikslas buvo Telupid miestelis, kuriame tiesiog pernakvotume ir judėtume toliau link didžiulės upės, kur apsistosim ilgėliau.

Pirmiausia šiandien sustojome prie memorialo karo aukoms Kundasang memorial. Be to, kad ten atsiveria puikus kalnų slėnio vaizdas, ten yra ir toks tarsi parkas, kuris yra skirtas paminėti australų ir britų karius, kurie žuvo Sandakano mirties maršuose, apie kuriuos daugiau galima paskaityti čia https://en.wikipedia.org/wiki/Sandakan_Death_Marches Parką sudaro keturi nedideli skirtingi parkeliai. Ten daug gėlių, bet nemažai tikrai nuvytusių ir išdžiūvusių.













Toliau keliaudami užsukome į Poring Hot Springs, tai to paties Nacionalinio parko dalis, tik iš kitos kalno pusės ir mums pasirodė tikrai įdomesnė vieta nei lankėmės vakar. Pirmiausia ėjom Canopy walk - reikėjo kopti nemažai į kalną per džiungles, kur aukštai aukštai medžiuose (tikrai žiauriai aukštai!!!) yra nutiestas takas žvengti į džiungles iš viršaus. Nuotraukose nevisiškai matosi visas įspūdis:























Paskui netoliese galima buvo pamatyti bent keletą krioklių. Mums nuėjus prie vieno iš jų ir nespėjus persirengti maudymukų, jo srovė KARDINALIAI pasikeitė. Buvo tikrai smagu įmerkti kojas į šaltą vandenėlį..





Finale nuėjome į tokį vonių kompleksą lauke, kur visi tarsi prisileidžia tokias dideles gilias vonias vandens ir turškiasi, taip pat yra keletas šaltų baseinų. Buvo tikrai faina atsigaivinti, tik aš jau palaidojau viltis įdegti - kadangi viena iš keturių šalies religijų yra islamas, ten nebuvo NEI VIENOS moters su bikiniu, visos maudosi su ilgom kelnėm ir marškiniais. Tai aš rengiausi savo maudymkę ir ilgesnę maikę ant viršaus ir net taip nesijaučiau jaukiai..







Jei būtume turėję čia daugiau laiko, dar galima buvo aplankyti drugelių fermą ir orchidėjų sodą. Dar ten yra vieta, kur auga ypatingo dydžio gėlė Rafflesia, bet parko teritorijoje šiuo metu ji nežydi, tad įdedu sugooglintą nuotrauką:


Paskui keliavome apie šimtą kilometrų iki Telupid miestelio, kuriame neturėjome jokio užsakyto viešbučio, kas kiek neramino, bet nuvykę į miestelio centrą nesudėtingai radom tikrai patogų, jaukų ir su kondicionierium. Vakare tradiciškai ėjom į kavinę vakarieniauti ir supratom, kad čia turistai turbūt neužsuka, net tik mes įėjom, į mus nukrypo gal keturiasdešimt akių ir mes taip turėjom valgyti, nes jie tų akių niekaip nenuleido ir nenusuko :))

Paskui nuėjom į parduotuvę pašmirinėti ir ten buvo užleista garsi vietinė muzika, Emilė pradėjo šokti ir gal dešimt personalo žmonių išlindo iš pakampių ir susirinko pažiūrėti to šou. Jai kartais patinka tas dėmesys, memoriale ji net selfį su vietinių merginų grupele pasidarė, bet paskui pavargsta, nusisuka ir susigužia.

Taigi, šiuo metu esam čia ir rytoj judam toliau į salos rytus .

Ką dar įdomesnio papasakoti? Antrą dieną keliaujam per salą ir kalnų, slėnių vaizdai yra tikrai užburiantys, miškų tankumas ir aukštis neapsakomas. Eismas ne toks jau ir žiaurus, manau, kad būna ir žiauriau, tik labai siauros eismo juostos, o mašinos nemažos. Mažai apšvietimo, tad stengiamės iki tamsos apie 18val.jau nustoti vairuoti. Kiekvienas miestelis prasideda turgumi, kuriame prekiaujama daugiausiai vaisiais ir daržovėmis. Visur kelyje prie namų šeimos pardavinėja duranus, tuos smirdančius vaisius. Namai didele dalimi tikros lūšnos, visur pilna benamių šunų, kiek mažiau katinų, naminių vištų ir visur savarankiškai belakstančių vaikų.. Bet pavyzdžiui žmonės man asmeniškai neatrodo kokie nors nelaimingi, nors tikrai didžioji dalis jų negyvena kaip ponai, jų veidai švyti, vakarais muziką pasileidę linksminasi, visada nusišypso ir t.t.

Valgom dažniausiai tose tokiose neprabangiose kavinėse, o tiksliau užeigose. Jų čia labai daug ir viskas pigu, kaina užeigoje ir parduotuvėje ne daug skiriasi, tad gausiai pusryčiaujame ir vakarieniaujame čia, kolkas su pilvais viskas gerai! Sunku kartais nutaikyti, kad patiekalas nebūtų aštrus, bet vaikai jau išsirinko savo maisto favoritus. Valgom ir vaisių, bananai juokingi, tokie storučiai ir trumpučiai, bet visai kito skonio nei pas mus, Europoj. Dar ragavom ličių.

Vaikai laikosi tikrai šauniai. Net nesitikėjom. Jiems įdomios besikeičiančios vietos, sutinkami kitokie augalai ir vabalai, beveik nesulaukiam zyzimų, nueina ne mažiau nei mes, o vakarais lūžta per minutę. Mes tikrai džiaugiamės, kad jie visa tai patiria, nesvarbu kiek iš to realiai prisimins.

Kolkas tiek.