Pirmiausia šiandien sustojome prie memorialo karo aukoms Kundasang memorial. Be to, kad ten atsiveria puikus kalnų slėnio vaizdas, ten yra ir toks tarsi parkas, kuris yra skirtas paminėti australų ir britų karius, kurie žuvo Sandakano mirties maršuose, apie kuriuos daugiau galima paskaityti čia https://en.wikipedia.org/wiki/Sandakan_Death_Marches Parką sudaro keturi nedideli skirtingi parkeliai. Ten daug gėlių, bet nemažai tikrai nuvytusių ir išdžiūvusių.
Toliau keliaudami užsukome į Poring Hot Springs, tai to paties Nacionalinio parko dalis, tik iš kitos kalno pusės ir mums pasirodė tikrai įdomesnė vieta nei lankėmės vakar. Pirmiausia ėjom Canopy walk - reikėjo kopti nemažai į kalną per džiungles, kur aukštai aukštai medžiuose (tikrai žiauriai aukštai!!!) yra nutiestas takas žvengti į džiungles iš viršaus. Nuotraukose nevisiškai matosi visas įspūdis:
Paskui netoliese galima buvo pamatyti bent keletą krioklių. Mums nuėjus prie vieno iš jų ir nespėjus persirengti maudymukų, jo srovė KARDINALIAI pasikeitė. Buvo tikrai smagu įmerkti kojas į šaltą vandenėlį..
Finale nuėjome į tokį vonių kompleksą lauke, kur visi tarsi prisileidžia tokias dideles gilias vonias vandens ir turškiasi, taip pat yra keletas šaltų baseinų. Buvo tikrai faina atsigaivinti, tik aš jau palaidojau viltis įdegti - kadangi viena iš keturių šalies religijų yra islamas, ten nebuvo NEI VIENOS moters su bikiniu, visos maudosi su ilgom kelnėm ir marškiniais. Tai aš rengiausi savo maudymkę ir ilgesnę maikę ant viršaus ir net taip nesijaučiau jaukiai..
Jei būtume turėję čia daugiau laiko, dar galima buvo aplankyti drugelių fermą ir orchidėjų sodą. Dar ten yra vieta, kur auga ypatingo dydžio gėlė Rafflesia, bet parko teritorijoje šiuo metu ji nežydi, tad įdedu sugooglintą nuotrauką:
Paskui keliavome apie šimtą kilometrų iki Telupid miestelio, kuriame neturėjome jokio užsakyto viešbučio, kas kiek neramino, bet nuvykę į miestelio centrą nesudėtingai radom tikrai patogų, jaukų ir su kondicionierium. Vakare tradiciškai ėjom į kavinę vakarieniauti ir supratom, kad čia turistai turbūt neužsuka, net tik mes įėjom, į mus nukrypo gal keturiasdešimt akių ir mes taip turėjom valgyti, nes jie tų akių niekaip nenuleido ir nenusuko :))
Paskui nuėjom į parduotuvę pašmirinėti ir ten buvo užleista garsi vietinė muzika, Emilė pradėjo šokti ir gal dešimt personalo žmonių išlindo iš pakampių ir susirinko pažiūrėti to šou. Jai kartais patinka tas dėmesys, memoriale ji net selfį su vietinių merginų grupele pasidarė, bet paskui pavargsta, nusisuka ir susigužia.
Taigi, šiuo metu esam čia ir rytoj judam toliau į salos rytus .
Ką dar įdomesnio papasakoti? Antrą dieną keliaujam per salą ir kalnų, slėnių vaizdai yra tikrai užburiantys, miškų tankumas ir aukštis neapsakomas. Eismas ne toks jau ir žiaurus, manau, kad būna ir žiauriau, tik labai siauros eismo juostos, o mašinos nemažos. Mažai apšvietimo, tad stengiamės iki tamsos apie 18val.jau nustoti vairuoti. Kiekvienas miestelis prasideda turgumi, kuriame prekiaujama daugiausiai vaisiais ir daržovėmis. Visur kelyje prie namų šeimos pardavinėja duranus, tuos smirdančius vaisius. Namai didele dalimi tikros lūšnos, visur pilna benamių šunų, kiek mažiau katinų, naminių vištų ir visur savarankiškai belakstančių vaikų.. Bet pavyzdžiui žmonės man asmeniškai neatrodo kokie nors nelaimingi, nors tikrai didžioji dalis jų negyvena kaip ponai, jų veidai švyti, vakarais muziką pasileidę linksminasi, visada nusišypso ir t.t.
Valgom dažniausiai tose tokiose neprabangiose kavinėse, o tiksliau užeigose. Jų čia labai daug ir viskas pigu, kaina užeigoje ir parduotuvėje ne daug skiriasi, tad gausiai pusryčiaujame ir vakarieniaujame čia, kolkas su pilvais viskas gerai! Sunku kartais nutaikyti, kad patiekalas nebūtų aštrus, bet vaikai jau išsirinko savo maisto favoritus. Valgom ir vaisių, bananai juokingi, tokie storučiai ir trumpučiai, bet visai kito skonio nei pas mus, Europoj. Dar ragavom ličių.
Vaikai laikosi tikrai šauniai. Net nesitikėjom. Jiems įdomios besikeičiančios vietos, sutinkami kitokie augalai ir vabalai, beveik nesulaukiam zyzimų, nueina ne mažiau nei mes, o vakarais lūžta per minutę. Mes tikrai džiaugiamės, kad jie visa tai patiria, nesvarbu kiek iš to realiai prisimins.
Kolkas tiek.
No comments:
Post a Comment