Suomija - mes miške

Šeštoji kelionės diena. Birželio 25.

Šiandien Asta atsikėlė tarsi su pamuštu paakiu, nes labai ištino uodų įkandimai PO ir VIRŠ akies. Vaje vaje..

Skaniai išsimiegoję ir papusryčiavę, sėdome į mašiną ir išvažiavome pasidairyti, kas dedasi aplink mūsų nameliuką. Mes esame įsikūrę praktiškai slidinėjimo kurorte Yllas. Smagu įsivaizduoti, koks žiemą knibždėlynas čia būna, bet dabar viskas tarsi išmirę. Briedžių ir žmonių turbūt sutikom apie vienodai... Tik išsukus iš savo kiemo sutikome du draugus. Na bet jie ir nebailūs, vieną vėliau sutikom tiesiog prie kokio tai restorano, kitą - beveik ant kelio ir pan.:

Susiradome tada tokį turistinį centrą Kellokas, kuris gan aktyviai dirbo. Ir net Džiugas rado smėlio ir žaislų. Nuo tos vietos prasideda daug pasivaikščiojimų takų (hiking trails), pasirinkom tokį iš trumpesnių (3,5 km) ir leidomės į kelią.

Miškas tikrai gražus, ramus, nežinau, ar nuotraukose pavyks perteikti.. Iš pradžių kelias vedė per tokį netankų mišką su puikiu takeliu.

Sutikome didelį labai skruzdėlyną ir ne vieną. Justas va čia atsistojo šalia, kad būtų matomas dydis:

Paskui nusileidome nuo tolio kalniuko, miškas pradėjo tankėti, pamatėm upę ir toje vietoje kelias virto dviem lentutėm ir laiptukais. Kas nebuvo smagu Džiugo vežimui... Tai mes kokį kilometrą tą vežimą su vaiku nešiojom aukštyn/žemyn, gerai, kad nepagimdžiau :))

Tada priėjome specialiai pasivaikštinėtojams surestą pašiurę - su tualetu, malkomis ir ugnies vieta. Ten netgi žmonių sutikom. Tiesa, pamiršau paminėti, kad tie keliai pasivaikščiojimas įkurdinti tokiose vietose, kur daug miško, jis nepaliestas, nėra jokių kelių...  Pašiūrės kaimynas dėdė suomis parodė, kaip privilioti paukščiuką skanumynais iš delno ir pasakė pavadinimą suomiškai - Kukkeli - susiradom, kad tai yra Sibirinis kėkštas:

Toliau kelias vėl pagerėjo ir pamatėm dar skaidrų skaidrų krioklį su šaltu šaltu ežeriuku:

Pabaigėme taką, tada nuvažiavome į parduotuvę, kurioje irgi buvo gana nemažai gyvybės, apsipirkome ir nutarėme susirasti dar kokį pasivaikščiojimo taką, kad Džiugas sau grynam ore vežime pamiegotų. Radom prie tokio ežero. Kelias veda aplink jį visą, bet mes tik viena puse pirmyn atgal praėjom, nes toliau nebuvo pritaikytas vežimams :)

Šitas takas vadinasi "cloudbery", kas reikštų tekšių uogas, iš kurių gaminamas tradicinis Laplandijos gėrimas - tekšių likeris. Va čia tos uogos, dar tik žydi baltais žiedais:

Taip per šiandien nukeliavom gal 8km. Kaip su vaiku, tai nėr labai jau ir mažai :) Guglas, kadangi buvo palaidas, tai ratais nubėgo tikrai bent 20. Ir elnią vieną nusivijo. Dabar guli be gyvybės ženklų. Bet laimingas. O mes irgi laimingi, prisikvėpavę gal net per gryno oro.

Truputį žada atšalimą čia po kelių dienų, o mes dar šiek tiek šiauriau penktadienį planuojam patraukti, tai šiek tiek permąstom kelionę - ar tikrai gerai bus su palapinėm :) Kailinių nepasiėmėm.