Paskui keliavome į už keliolikos kilometrų įsikūrusią krokodilų fermą. Atsiliepimai apie ją neigiami, nes krokodilų ten daug ir jie nelaisvėje, bet mes norėjom, kad Džiugas pamatytų, nes plaukiant trečią kartą Kinabatangan upe jis akeles pražiūrėjo, kaip norėjo bent vieną laisvėj pamatyti. Buvo ten ir kitų gyvūnų, tarsi mini zoologijos sodas, bet gyvūnai tikrai nugeibę nuo to karščio. Šios dienos ypatingai karštos.. :
Šitas surijo keturis žmones, prieš patekdamas čia:
Čia sutikta vietinių klasė ar darželis prišoko prie Emilės fotkintis visi iš karto -tempti už suknelės, rankos, žandų.. Ji jau yra ant visiškos baimės ribos dėl to dėmesio.
Paskui pajudėjome link Sandakano. Tai antras pagal dydį Borneo salos miestas. Tai svarbus uostas aliejaus, tabako, kavos ir medienos eksportui. Žymus dar jis yra Sandakano mirties žygiais, kai japonai įkalino daugybę anglų ir australų karių čia ir vedė juos į tą vietą, kur buvom prie karo monumento . Pusė įkaitų mirė kelionėje, dar pusė buvo įdarbinti tampyti ryžių maišus ir mirė iš nuovargio. Berods trys pabėgo ir išsigelbėjo.
Dar Sandakane stovi rašytojos Agnes Keith namas, ji iš Amerikos atsikraustė į Borneo dėl vyro karjeros ir pradėjo rašyti knygas čia. "Land below the wind" kaip tik pasiėmiau skaityti kelionėje, labai įdomiai rašo apie vietinių gyvenimą, kultūrų skirtumą, tautų įvairovę Borneo saloje. Ir tikrai važiuojant pro Sandakaną ta tautų įvairovė smarkiai jaučiasi - daug skirtingų užrašų, bažnyčių, žmonių, nes čia be malajų yra daug japonų ir kinų, o ir filipiniečiai piratai užsuka kartais pagrobti kokių žmonių.
Tad Sandakane nutarėme aplankyti budistų (Kinijos) šventyklą ant kaino, su puikiu vaizdu į jūrą. Kartu su orangutangų centru man tai turbūt įspūdingiausias kelionėje lankytas objektas. O ir šiukšlių nuo kalno nesimato!
Ryt paliekame Sandakaną ir judame link pajūrio su viena tarpine nakvyne, pajūryje jau liksim ilgėliau.
No comments:
Post a Comment